„Didenybė“
Skandalingai pagarsėjęs po „Ali Dži“ , „Borato“ bei „Bruno“ filmų pasirodymų, ekscentriškas britų komikas Sascha Baronas Cohenas pristato žiūrovams naujai iškeptą charizmatišką personažą – generolą admirolą, diktatorių Aladiną. Režisieriui Larry‘ui Charlesui, padovanojusiam juodas komedijas „Boratas“ ir „Bruno“, tai jau trečias bendradarbiavimas su įsimintinu aktoriumi, todėl kino mylėtojų laukia ne ką prastesnis šou, kupinas ironijos amerikiečių mentaliteto atžvilgiu.
Vienos įtakingiausių pasaulio autoritarinio režimo šalių – Vadijos, negailestingai nuoširdus vadovas, jo didenybė admirolas generolas Aladinas yra prikaustęs prie savo personos viso pasaulio akis. Pakviestas vykti į JAV, diktatūrinės valstybės guru turi pristatyti kalbą prieš Jungtinių Tautų asamblėją, todėl nerimas pasaulio šalių lyderių širdyse dėl tokio neprognozuojamo svečio vizito vis didėja. Su triukšmu atvykęs į JAV, Aladinas tampa sąmokslo auka, ir netenka pačios svarbiausios savo įvaizdžio detalės – barzdos. Netekęs visko, diktatorius bando visomis jėgomis atgauti jam priklausomą valdžia, o sutikęs žaviąją Zoją, kuri prisideda prie jo amerikietiškos kultūros pažinimo, Aladinas pamatys visai kitą gyvenimo pusę, nei jis matė iki šiol. Naujas gyvenimo etapas bei nuotykis Amerikoje prasideda.
Atsižvelgus į ankstesnes Coheno išdaigas, šia juosta jis peržengia visas įmanomas padorumo ribas. Svarbiausias scenarijaus akcentas yra padarytas ties rasizmo aspektu, todėl antisemitinių pažiūrų iš personažo pusės nepritrūksta. Kūrėjai šį kartą visgi neapsiriboja viena rase – į jų užgauliojimus patenka azijiečiai bei juodaodžiai, nors žvelgiant iš ironiškos pusės, jų gyvenimo būdas, manieros yra korektiškai kritikuojami. Tarmė, akcentas, mimika, būdingi tam tikroms rasėms, yra negailestingai išjuokiami paties Coheno lūpomis. Seksualinio pobūdžio scenos arba linkimas į šią pusę sudaro vos ne didžiausią pašaipos dalį filmo metu. Peržengta amoralumo riba, ypač vaikų atžvilgiu. Požiūris i vaikus, kuris vos ne kaip senovės Spartoje pristatytas, yra ironiškas smūgis į musulmonų veidą. Kultūrų negerbimas bei paniekinimas, sugriaunama iliuzija apie dangaus karalystės buvimą žemėje. Pristatomos visokiausių organizacijų dėl pasaulio gerovės parodijos ir tų organizacijų dalyvių menkas portretas bendrame žmonijos paveiksle. Lyčių nelygybė ir seksizmo niuansai, vos ne antrinis fonas po rasizmo aspekto, yra šmaikščiai pateikiami žiūrovams, bet viską griauna žiauriausi pagrindinio personažo neapgalvoti veiksmai. Dialogai, pagardinti juodu humoru, suteikia šiek tiek prasmės žiūrint į ta balaganą ekrane. Didžiausia pašaipa iš Holivudo. Tiesiogiai parodė tikrąjį jo veidą. Paleistuvės įvaizdžio filme Megan Fox atitikmuo kino industrijoje. Apskritai, filmo siužetinės linijos pateikimas yra nuobodžiai žiūrimas, nes jeigu nebūtų šmaikščių frazių, tai gautųsi eilinė vulgari komedija.
Techniškai juosta yra silpna. Operatoriaus darbas, kuris rėžia akį, jau pabosta po truputį žiūrint visokiausių žanrų juostas. Veiksmo filmų stilių su drebančios kameros efektu perima jau ir komedijos, o tai sudaro dvejopą vaizdą. Realistiškumo nepriduoda visiškai, nesijauti įvykių sūkuryje žiūrint tokio žanro filmus. Minusas dar ir tas, kad savo veiksmų operatorius nesuderina. Tai drebantis vaizdas, tai normalus. Trukdo įsigilinti į filmą. Garso takelis, turintis suteikti tam tikros atmosferos, nėra iki galo paruoštas filmui. Kelios Arabijos šalių melodijų kompozicijos bei visai kokybiškai perdarytas ir derantis prie atitinkamos scenos reperio Dr.Dre hitas „The next episode“ nesukelia papildomų jausmų pasineriant į artimųjų rytų kultūrą. Vienintelis vertas pagyrų dalykas yra puikūs dizainerio kostiumai. Jie prideda prabangos, elegancijos, estetikos.
Kino legenda, ir ne kitaip jau galima vadinti Saschą Baroną Coheną. Aladino personažas – tai po Borato ryškiausias jo atlikimas kine. Gyvas diktatoriaus įvaizdis, nešantis destrukciją. Visos neigiamos savybės, surinktos į vieną nešvarų kubilą, atskleidžia žmonijos vertę ir žmogaus tamsiąją pusę, iš ko mes esame kilę, kokie mes esame ir iki ko nusirisime. Aladino personažas kartu karikatūriškai atspindi visus iki šiol gyvavusius diktatorius. Kitas ne ką mažiau žinomas veidas, tai aktorė Anna Farris, pažįstama iš filmų serijos „Pats baisiausias filmas“. Keistai šiltas personažas, nors irgi perteikiantis tam tikras žmogaus vidaus neigiamas vertybes. Legendinis Benas Kingsley‘is, nors ir epizodiškai pasirodantis filme, tačiau suteikiantis tokios pozityvios energijos, jog kai kurie filmo minusai ištirpsta nepastebimai.
„Diktatorius“ – tai epiškiausias Saschos Barono Coheno įsikūnijimas ekrane po Borato, tačiau turintis kartu dar tiek neįgyvendintų idėjų, kurios neleidžia juosta atsiskleisti iki galo. Peržengta amoralumo riba filmo scenų atžvilgiu, rasizmo banga, žiaurumo niuansas – tai tik maža dalis to, kas laukia bendrame šios kino juostos galutiniame vaizde.
