„Valgis irgi jaučia“

Prisidėję prie „Šreko“, „Medžioklės sezono“, „Artūro Kalėdų“ ir kitų žinomų animacinių filmukų kūrimo, režisieriai ir scenaristai Cody‘is Cameronas ir Krisas Pernas pristato savo pirmą bendrą projektą ir tuo pačiu debiutuoja plačiuose kino vandenyse.

Režisieriai kviečia į pasakiškai spalvingą ir skanią kelionę po maisto džiungles su senais bičiuliais, kurie vėl pasiryžta išgelbėti pasaulį nuo blogio.

Apie ką mes čia…

Išradęs stebuklingą maistą gaminančią mašiną, vos ne privedusia prie pasaulio pabaigos, Flintas galiausiai sugebėjo ją išjungti. Deja, problemos taip greitai nesibaigia, nes pasirodo, jog yra viena vieta, kurioje gyvas maistas vis dar karaliauja. Surinkęs komandą, Flintas su bičiuliais iškeliauja į dar vieną pavojingą kelionę, kad užtikrintų pasauliui ramybę.

Kūrinio vidus

Pirma filmo dalis, nors ir labai šiltai buvo priimta kritikų bei žiūrovų, didelio įspūdžio nepaliko. Animacijos stilius pernelyg margas ir ryškus, bežiūrint buvo sunku susikaupti, o ir humoras gana šabloninis. Tiesa, atsižvelgus į pačią istoriją ir jos pateikimą galima teigti, jog projektas nusipelnė tęsinio, o ir kūrėjai pagal viską įdėjo daugiau darbo, kas priverčia keliauti į kiną ir stebėti jų progresą.

Filme matomas progresas. Ne ties pačia istorija, o humoro prasme. Šioje dalyje žymiai daugiau juokingesnių situacijų ir dialogų, kurie neleidžia nuobodžiauti, tačiau įsigilinti į pasakojimą gana sunku, nes, atvirai kalbant, matome visišką kultinio Steveno Spielbergo šedevro „Jūros periodo parkas“ kopiją. Netgi kelionė į džiungles atrodo pernelyg supaprastinta, matomas ne maisto, o dinozaurų pasaulis. Tokiais veiksmais kūrėjai parodo savo neoriginalumą. Žinoma, sunku sugalvoti kažką naujo apie neįtikėtiną pasaulį, tačiau buvo galima apsieiti be tokių akivaizdžių sąsajų su legendiniu filmu.

Juostos herojai irgi neypatingai išradingi, kalbant apie naujokus. Net pagrindinis filmo antagonistas atrodo toks klišinis, jog sunku suskaičiuoti filmus, kuriuose dominavo panašūs veikėjai. Sena jau pažįstamų bičiulių gvardija labai smagiai susižiūrėjo, o svarbiausia – kiekvienas iš jau žinomų veikėjų dar labiau atsiskleidė žiūrovams.

Pamokslas filme irgi matomas plika akimi. Tai vienintelis stiprus juostos akcentas, galintis prisidėti prie jaunesnių žiūrovų auklėjimo. Vaikus labai paveikia tokio pobūdžio animacija, po peržiūros jie bando elgtis teisingiau. Maistas irgi jaučia, turi jausmus, nori gyventi – analogas gamtai, kurią niokoja žmonės, negerbiantys savo planetos. Mes naikiname patys save, neužjaučiame aplinkos ir joje gyvenančių individų.

Juosta propaguoja gėrį, todėl filmą galima priskirti bet kokio amžiaus žiūrovui, o svarbiausia – šeimai, kurios idealai irgi pabrėžiami šiame darbe. Sūnaus ir tėvo tarpusavio santykiai, draugystės ir atsidavimo akimirkos bei meilė. Tokiais gražiais akordais pasibaigia pasakojimas, kuris, jeigu vertinti pagal pirmą dalį, tapo žymiai brandesnis, nors ir gerokai pasisavino vieno filmo idėją.

Techninė juostos pusė

Šį kartą kūrėjai pasidarbavo iš peties, todėl matome skirtingą, bet tuo pačiu geresnį vizualinį juostos potencialą. Spalvingas, tačiau ir labai tinkantis džiunglėms, pasaulis bei dekoracijos ir kruopščiai pateiktos vietovės pavergia akis.

Filmo operatoriaus darbas irgi savotiškai geras, todėl kelionė, kuri trunka pusantros valandos nėra praleista veltui. Prie to dar prisideda trimatė erdvė, padaranti filmuko peržiūrą dar labiausia magišką.

Garso takelis neišraiškingas, todėl trūko smagių dainelių, galinčių dar labiau pagyvinti atmosferą ir pačia peržiūrą. Kelios muzikinės kompozicijos vykusios, tačiau atsižvelgus į filmo trukmę, jų tikrai nepakako, nors buvo galima dar labiau akcentuoti nuotykių dvasią.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmuką geriausią žiūrėti originalo kalba, nes visas cinkelis, kuris lydėjo originalą, išlieka, o ir veikėjų charakteriai dar labiau paryškinami aktorių įgarsinimų. Vien ko vertas Billo Haderio ir Jameso Caano pasirodymas.

Lietuviškas įgarsinimas taip pat neblogas, tačiau mūsų vertėjai šiek tiek persistengė su kai kuriais žodžiais, todėl filmo metu galima išgirsti ir kelis nelabai priimtinus barbarizmus ar žargoninę kalbą. Žinoma, tas nekliudo gerai praleisti laiką ir pasijuokti iš kai kurių vietų, bet, kaip jau minėta, originalo kalba perteikia visą minti žymiai geriau ir efektingiau.

Verdiktas

„Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša 2” – tai linksmesnis, efektingesnis ir spalvingesnis pasakojimas apie gyvo maisto siautėjimą stebuklingame pasaulyje, kuriame propaguojamas vien tik gėris, draugystė, meilė ir gyvybės vertė.