2013-ais metais rašytojas Stephenas Kingas išleido knygos „Švytėjimas“ (angl. „The Shining“) tęsinį „Daktaras Miegas“ (angl. „Doctor Sleep“) ir buvo akivaizdu, kad Holivudas tikrai nepraleis progos adaptuoti šios istorijos. Ypač, kai filmas „Švytėjimas“, išleistas 1980-ais metais, yra vis dar laikomas vienas geriausių siaubo žanre. Tad režisieriui Mike’ui Flanaganui, kuris pasižymėjo „Netflix“ platformoje su puikiu serialu „The Haunting of Hill House“, kliuvo nemenka užduotis susukti tęsinį siaubo klasikai. Užduotis, iš kurios jis protingai išsisuko surežisuodamas visiškai kitokią, bet vis tiek šauniai pateiktą istoriją.
Nors po „Švytėjimo“ Denis Torensas (Ewan McGregor) išmoko atsikratyti jį kamavusių vaiduoklių, įvykiai „Panoramos“ viešbutyje jo vis tiek nepaliko, ir dabar suaugęs pagrindinis veikėjas skandina praeities traumas alkoholyje. Su nauja vieta ir pagalba, jis suranda stabilesnį gyvenimą ir išmoksta naudoti savo dovaną geriems tikslams. Tuo tarpu mergaitė Abra (Kyliegh Curran) atranda savo švytėjimo galią ir ją naudoja telepatiškai komunikuoti su Deniu. Jos gebėjimus taip pat pastebi Tikro mazgo kultas – nemirtingų medžiotojų grupė, kurie norėdami palaikyti ilgalaikį gyvenimą maitinasi vaikais, turinčiais švytėjimo dovaną (tarp Stepheno Kingo „Tas“ ir „Daktaro Miego“ šis ruduo yra labai nesėkmingas vaikams).
Reklamos labai akcentavo „Švytėjimą“ kaip svarbią tęsinio dalį, tačiau iš tiesų „Daktaras Miegas“ yra visiškai atskiras filmas. „Panoramos“ viešbutis bei jo paslaptys vis tiek yra reikšmingi šiai istorijai ir būtų galima iškirpti keletą scenų, kurios netarnauja siužetui, bet dėl jų ikoniškumo jos privalo būti įdėtos. Tęsinyje pasikartoja ir kruvinas liftas, ir mažosios dvynės ir ta susiraukšlėjusi senutė iš vonios, kurią teks matyti daugiau kartų, nei reikia, bet apskritai nesijaučia, kad filmas per daug remtųsi 80-ųjų klasika ir pigiai švaistytųsi nostalgija, kaip dabar yra populiaru. Jis neblogai subalansuoja abu aspektus: būti ištikimu „Švytėjimo“ tęsiniu bei panaudoti jo garsiąją vietovę, kad papasakotų naują istoriją su kitomis tematikomis. Taip pat, kai šitiek filmų leidžia milijonus technologiškai atjauninti aktorius ir dabar net prikelti juos iš numirusių, kažkaip malonu buvo matyti, kai kelioms trumpoms scenoms su „Švytėjimo“ veikėjais buvo paprasčiausiai paimti panašiai atrodantys aktoriai.
Taigi, tęsinys paima dalelę pirmtako mitologijos ir ją išplečia į visiškai kitokio tipo filmą. Sunku priskirti „Daktarą Miegą“ siaubo žanrui – yra keletas jump-scare (liet. staigiai iššokančių) bei brutalių momentų, tačiau visumoje jis yra panašesnis į fantastinį trilerį, kuris eina kita kryptimi nei siaubo pirmtakas. Nuolatinė nežinia ir paslaptis yra iškeičiami į aiškius geruosius ir bloguosius veikėjus, vietoj klaustrofobiškos aplinkos istorija apima didelį laiko tarpą bei daug vietovių. Ir apskritai, tęsinys yra kur kas lengviau prieinamas bendrai publikai. Nors jis užtrunka įsivažiuoti ir retkarčiais jaučiasi per daug apkrautas, filmas įtraukia su puikiais veikėjais, įdomiais istorijos posūkiais bei įtemptais protiniais susidūrimais. Režisierius M. Flanaganas išradingai pateikia švytėjimo galias, kurios kartais laužo fizikos ir gravitacijos dėsnius, o grėsmingos akimirkos yra pagardinamos su širdį daužančiu garso takeliu.
Ir tada yra aktoriai, kurių stiprios vaidybos dar labiau užtvirtina filmo rekomendaciją. Ewanas McGregoras, praeityje taip pat turėjęs problemų su alkoholizmu, įtikinamai pateikia Denį Torensą, kaip pažeistą žmogų, kamuojamą praeities traumų. Jį atsveria aktorės Kyliegh Curran veikėja Abra, turinti užtektinai energijos ir pasitikėjimo. Kartu jie sudaro mentoriaus ir mokinio dinamiką, kuri natūraliai išsivysto ir yra pelnytai išbandoma įtemptame trečiajame akte. Vis dėlto labiausiai užkabina Rebeccos Ferguson blogiukė Rožė. Jos pusiau hipių, pusiau vampyrų grupė kitame filme atrodytų kvailai ir juokingai, tačiau aktorė paperka savo charizma, o istorija nenusuka akių nuo žiaurios piktadarių veiklos. Vienu momentu ji yra pastatoma į Jacko Nicholsono vietą ir rezultatas yra ne ką mažiau kraupus.
Dabartinėje tendencijoje, kai klasikinių filmų tęsiniai dažnai atskleidžia per daug informacijos ir pagadina pirmtakų mitologiją, „Daktaras Miegas“ yra retas pavyzdys, kaip tokius tęsinius daryti teisingai. Nors „Švytėjimo“ scenų galėjo būti ir mažiau, jis pasinaudoja siaubo klasika, kad papasakotų kitokio tipo istoriją, kuri yra taip pat užkabinanti. Stiprūs veikėjai, puikus režisavimas ir įdomūs bei prie kėdės prikaustantys momentai susideda į įtraukiantį, jei šiek tiek ir per ilgą, filmą.
