Kino mokyklose „Cheers“ turėtų būti serialas, kurį mokiniai turėtų peržiūrėti nuo pradžių iki galo. Mažiausiai du kartus. Jį turėtų rodyti per pertraukas, per pamokas ir namuose. Visi, kurie siekia scenaristo karjeros, privalėtų išmokti kiekvieną šio serialo veikėjų pasakomą mintį ir sugebėti ją atkartoti bet kurioje gyvenimo situacijoje. Su komedija nieko bendro nenorintys turėti scenaristai be „Cheers“ taip pat neapsieitų ir suprasti šio serialo struktūrą būtų pagrindinis jų uždavinys, nes čia galima pamatyti puikiausius televizijos (ar bet kokios kitos srities) istorijos plėtojimo pavyzdžius. Taip, nuo tokio „Cheers“ kiekio galima išprotėti. Bet išprotėti nuo tokio lygio televizijos yra kai kurių žmonių svajonė.

Devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs serialas televizijos komediją pakeitė neatpažįstamai ir jeigu žiūrint to negalima suprasti, tame ir yra visa esmė. Prieš „Cheers“ pasirodžiusios komedijos buvo visiškai kitokios, pradedant išskirtinai gero būdo veikėjais ir baigiant nerizikingomis temomis. Tuomet atėjo broliai Glenas ir Lesas Charlesai, nusprendę savo serialą pavadinti pagal barą, kurio savininkas yra pagrindinis „Cheers“ veikėjas Semas. Niekas neapsimetinėja, kad baras situacijų komedijoje buvo itin originali idėja, nes ir amerikiečiai, ir britai (su „Fawlty Towers“) tai buvo darę, tačiau visai kitaip nei čia. Kad bent iš tolo suprastumėte serialo scenaristų originalumą (iki šiol vadinamų bene profesionaliausiais kada nors dirbusiais televizijoje), pirmuosiuose ir kartu geriausiuose „Cheers“ sezonuose yra neįtikėtinai reta, kad serialo veiksmas persikeltų už baro ribų. Tai geriausiu atveju atsitinka kartą per kelias serijas, ir vos kelioms minutėms, ko ir vėliau nematėme nei su „Draugų“ butu, nei su „Seinfeld“ kavine.

Natūralu, kad tiek daug laiko vienoje vietoje praleidžiančiam serialui reikia veikėjų, ką „Cheers“ scenaristai suprato iš karto (serialas neįprastas dar ir tuo, kad jam iškart buvo užsakytas pirmasis sezonas ir kūrėjams nereikėjo kurti pilotinės serijos, nes studijos vadovus iškart sužavėjo visi personažai). Jų vedlys yra Semas, buvęs alkoholikas, vienoje prasčiausių gyvenimo fazių nusipirkęs šį barą. Jeigu galvojate, iš kur jis turėjo tiek pinigų, Semas buvo garsus Bostono (kur ir vyksta visas veiksmas) „Red Sox“ beisbolininkas, dėl alkoholio galutinai sugriovęs savo karjerą. Pasižymintis kaip gražuolis ir mergišius, ką Tedas Dansonas savo laiku įkūnijo tiesiog nuostabiai, Semas vis tiek yra vienišius, mėgstantis tokį savo gyvenimą ir nenorintis nieko keisti.

Jį tai padaryti iš dalies priverčia Diana, viena įdomiausių mano matytų veikėjų visoje televizijoje. Paslaptis slypi ne jos plėtojime, o tai, kaip ji yra pateikiama. Diana dedasi esanti intelektualė ir kiekvienoje situacijoje siekia pacituoti kokį nors žinomą autorių, nors kam nors pradėjus gilintis į jos žodžius moteris kreipia pokalbį kita tema. Diana teigia esanti absoliuti Semo priešingybe, kas iš pradžių atrodo kaip tiesa, tačiau laikui bėgant ji pritampa prie išprotėjusios „Cheers“ kompanijos, ir pasijaučia tarytum būtų namuose. Ir kas visiems natūraliai šauna į galvą – kaipgi bus apsieita be romantikos? – serialas tuo žaidžia ilgai.

„Cheers“ balansavo ant romantinės komedijos ribos pirmuosius savo sezonus, kol serialo dėl karjeros kine nepaliko subtiliai Dianą įkūnijusi Shelley Long, tačiau ir niekad neišdavė savo principų. Diana ir Semas niekada vienas kitam netiko, net jeigu pradėti kažką rimtesnio jie bandė ilgai ir nuoširdžiai, ir niekas nebandė apsimetinėti (viso to kulminacija yra paties serialo finalinė serija, turbūt geriausia bet kokios komedijos pabaiga televizijoje, kuomet žiūrovams dar kartą yra parodomi neįtikėtinai keisti poros santykiai). Daugelis „Cheers“ scenaristų ir pasibaigus projektui, ir jo metu atviravo apie tai, kad jiems nepatiko Dianos ir Semo santykiai, ir kad jie buvo palaikomi tik dėl žiūrovų. Serialas kentėjo nuo itin mažų reitingų ir kabliukai poros gyvenime atvedė vis daugiau žiūrovų, dėl ko „Cheers“ vėliau tapo populiariausiu reginiu televizijoje, o kai tai atsitiko, niekas nebejautė noro per daug įkalbinėti Long dėl pasilikimo šiame bare.

Bendrai serialo kokybei tai nepakenkė, net jeigu kiek pakeitė jo ritmą (apie tai – kiek vėliau), nes veikėjų „Cheers“ turėjo užtektinai. Pati serialo idėja užtikrino tai, kad į barą užsuks vis kiti lankytojai, ir visgi veikėjai čia visuomet buvo tie patys. Daugiavaikė vieniša motina Karla (kurios niekas negalėjo pateikti taip, kaip Rhea Perlman) buvo baro padavėja ir savotiška jo lankytojų globėja, paprotinanti juos kai tik atsiranda proga. Paštininkas Klifas išsiskiria iš visų savo protu ir žiniomis, ką jis galėtų panaudoti gyvenime, bet didžiąją dienos dalį jis praleidžia bare. Normas yra vienas garsiausių veikėjų visoje televizijoje – visų mylimas apkūnus vyras nuolat skundžiasi gyvenimu, visas problemas skandina alumi ir aptarinėja žmoną Verą, kurios veido žiūrovai niekad nepamato, bet iš pasakojimų gali susidaryti neeilinį vaizdą.

Tai ir yra pagrindinis „Cheers“ branduolys, prie kurio laikui bėgant nebent prisidėjo ar paliko kai kurie naujokai. Freizeris, kurį vaidino žiūrovų itin mėgstamas Kelsey Grammeris ir kuris vėliau gavo savo serialą „Frasier“, kurį laiką buvo Dianos vaikinas, bet vėliau keistasis psichiatras pasiliko bare ir tapo neatskiriama serialo dalimi. Pirmaisiais sezonais vienu linksmiausių veikėjų buvęs Treneris, mirus aktoriui Nicholasui Colasanto, buvo nemenkas „Cheers“ praradimas. Jis buvo pakeistas jaunuoliu Vudžiu, kvailoku veikėju, tapusiu su visais bendraujančiu barmenu ir galinčiu iš jų mokytis gyvenimo išminties. Tai tapo vaidmeniu, atvedusia Woody Harrelsoną į Holivudą ir laimėjusia jam „Emmy“ (sunku rasti informacijos, ar aktoriaus ir veikėjo vienodi vardai buvo sutapimas, ar scenaristų kvailiojimas). Po Dianos išvykimo moterų ir vyrų santykis nepasikeitė, nes į serialą atvyko Rebeka – barų grandinės vadybininkė, kuriai per savotišką Semo neapdairumą tenka tvarkyti šį barą. Iš pradžių savotiškai niekinanti Semą ir visus lankytojus, ji ilgainiui pasirodo esanti taip pat nesusitvarkanti su gyvenimu kaip ir kiti, dėl ko ji greitai pritampa prie „Cheers“.

Dianos ir Rebekos (su kuria Semas irgi išvengia romantikos, nes ji, pakankamai nesėkmingai, vaikosi tik turtuolių) eros seriale yra išskiriamos dažniausiai. Išvykus Dianai „Cheers“ pasikeitė drastiškai, kai iš kiekvienoje serijoje plėtotos romantikos ir poros pašalinių istorijų viskas perėjo į vis originalesnes serijas, neleidusias užsistovėti veiksmui. Ne paslaptis, kad būtent tai padėjo serialui likti žiūrimu ir mėgiamu iki pat vienuolikto sezono pabaigos, po kurios „Cheers“ jau įėjo į istoriją kaip inovatyviausia televizijos komedija. Paskutinieji serialo sezonai scenaristus privertė dar stipriau spausti save, taip išgaunant dialogus ir istorijas, kurios visad pasižymėdavo didesniu planavimo ir kalbėjimo apie jas kiekiu, nei pačiu tų planuojamų dalykų darymu.

Visa tai susiveda į faktą, jog „Cheers“ šiomis dienomis, kuomet visa kultūrai tariamai yra šlykšti ir kenkianti protui, nebūtų parodytas televizijoje. Oficialiai tai buvo komedija, bet savo širdyje tai buvo drama, iš kurios visi juokėsi. „Cheers“ kompanija, vedama buvusio ir susidedanti iš esamų alkoholikų, buvo itin artima ir dėl neįtikėtino scenaristų darbo, ir dėl neeilinių aktorių. Daug kas sako, kad serialas neturi silpno sezono, ir nors aš sakyčiau, jog nuo septinto sezono viskas po truputį silpnėjo, tai dažnai buvo vien todėl, kad serialas buvo atradęs tobulą šabloną, kurio niekas nenorėjo keisti ir kuris nuolat dovanodavo stiprias serijas. „Cheers“ kūrimas tapo rutina, džiuginusia ir žiūrovus, ir kūrėjus, ir galiausiai įprasmino puikios teminės serialo dainos žodžius: „Sometimes you want to go where everybody knows your name, and they’re always glad you came.“