Kine ir televizijoje viena iš mažiausiai įvertinamų veiklų užsiima žmonės, kurie atrenka aktorius, ekrane įkūnysiančius tam tikrus veikėjus. Pirmoje vietoje nuvertinamų profesijų sąraše veikiausiai atsidurtų kinematografai, kurie visad privalo slėptis už režisieriaus šešėlio ir girdėti, koks nuostabus yra režisieriaus stilius, nors beveik viskas buvo kinematografo nuopelnas, bet dabar ne apie juos. Tie atrankų vykdytojai (žinomi kaip casting directors) gauna nerealią užduotį. Jie prieš save mato scenarijų su veikėjų aprašymais (kartais scenarijaus netgi nebūna ir jie privalo pasikliauti scenaristų žodžiais) ir iš dešimčių ar šimtų niekam nematytų aktorių privalo išrinkti vieną, kuris tam vaidmeniui tiktų kone tobulai.

Brangiausi filmai ir serialai, žinoma, kviečiasi garsiausius aktorius be atrankų, tačiau su „Shameless“ tokio dalyko padaryti nebuvo galima. Britų serialo, rodyto nuo 2004 metų ir trukusio vienuolika sezonų, perdirbinio, kaip ir originalo, sėkmė slepiasi veikėjuose ir santykiuose tarp jų. „Shameless“ pagrindinis motyvas yra Galagerių šeima – didelė, darni, sunkiai gyvenanti finansiškai, bet spinduliuojanti linksmumu ir meile. Kaip ir kiekviename seriale, jo kokybė yra glaudžiai susijusi su scenarijumi, kuris čia yra nuolat stiprus, bet niekas nepaneigs, kad itin jauna ir tarpusavyje puikiai sutarianti kūrybinė grupė negalėtų džiuginti žiūrovų kiekvieną savaitę ir neturėdami pasakyti ką nors naujo.

Kol dar nepasileidau į kalbas apie tai, koks nuostabus serialas yra „Shameless“, nenorėdamas liūdinti vėliau privalau išmesti silpniausią serialo grandį. Jeigu tai padarytų ir serialas, viskas būtų tiesiog nuostabu. Galagerių (teorinė) šeimos galva Frankas yra nereikalingiausias veikėjas seriale. Bet kokiame „Shameless“ aprašyme rasite faktą, jog pagrindinė Galagerių problema yra alkoholikas tėvas, ištisas dienas negrįžtantis namo, o tomis retomis progomis jis grįžta tik dėl pinigų ar kitokios naudos sau. Jis absoliučiai nesirūpina savo šeima, yra nuostabus melagis ir visiems prasiskolinęs sukčius, ir vaikais Frankas susirūpina tik tada, kai jais pasinaudodamas gauna progą prasimanyti pinigų. Mažiausieji tuo nesiskundžia – jie myli savo tėvą, nors, pasak tikrosios šeimos galvos Fionos, to negalima paaiškinti pasitelkus stipriausią įmanomą logiką.

Ir kad ir kaip mylėčiau Williamą H. Macy, šiame vaidmenyje blizgantį pačiais įvairiausiais būdais, Frankas yra tiesiog nereikalingas. Kai prie serialo gerbėjų užsiminiau apie tokį dalyką, galvojau, kad man (virtualiai) jie iškabins akis, bet pagalvokite šitaip: jeigu Franko nebūtų, kas pasikeistų veikėjų gyvenimuose ar pačiame seriale? Žinoma, tai nėra pats tinkamiausias pavyzdys – jeigu serialai kurtų tik tai, kas yra reikalinga istorijai, „Breaking Bad“ neturėtų nuostabios serijos „Fly“, o „Sopranai“ – kalbančios žuvies. Ir visgi Frankas serija iš serijos (ir nenoriu leistis į kraštutinumus – kelios ketvirto sezono serijos, kai jis suartėjo su savo vaikais ar buvusia žmona, buvo itin stiprios) sujaukia pagrindinį „Shameless“ akcentą. Serialas yra vežamas bendravimu tarp žmonių, jų tarpusavio santykiais ir meile, supratimu, kad aplink yra tave palaikančių artimųjų, ir kai staiga išnyra eilinį kartą tūkstančius prasiskolinęs Frankas ir pusė serijos yra praleidžiama su jo bandymais gauti pinigų, jausmas nėra pats geriausias.

Yra argumentų, kad Frankas yra reikalingas tam, kad sukeltų problemų savo šeimai, kurie vėliau su jomis tvarkytųsi. Tokie argumentai, tiesa, yra sugalvoti žmonių, nei karto nemačiusių šio serialo. Paklauskite Fionos, vyriausios Galagerių dukros ir tikrosios šeimos maitintojos. Ji privalo rūpintis savo keturiais broliais ir seserimi tol, kol dirba kelis darbus vienu metu ir gavusi bet kokią laisvą minutę praleidžia arba miegodama, arba atsipalaiduodama tarp bendraamžių, kas atitolina stereotipus apie per anksti pasenusią maitintoją. Jau pirmoje serijoje po sunkios dienos ji susipažįsta su pasiturinčiu vaikinu Styvu (vardas gali keistis), kuris, nepaisant savo socialinės padėties, iškart įsimyli Fionos laisvumą ir prisitaikymą aplinkoje, ir nors jis ilgai neužtrunka vaikydamasis šios merginos, jo argumentai dar kartą įrodo, kad jis nėra įprastas turtuolis, ir iškart nesisiūlo pinigais išspręsti visas Galagerių problemas.

Styvas nėra vienas svarbiausių serialo veikėjų, dažniausiai funkcionuojantis dėl to, kad atskleistų švelnesnę ir taip puikiai visomis prasmėmis išplėtotos Fionos pusę. Jį paminėjau dėl to, kad būtent dėl Styvo pirmosios serijos pabaigoje supratau, kodėl pasiliksiu su serialu iki galo. Kai grįžęs pas Fioną į namus jis pamato, kaip ji sukasi savo name ir pasirūpina kiekvienu savo broliu ir sese, sėdinčiais prie stalo, jis atlieka žiūrovų vaidmenį. Jau po pirmosios savo valandos „Shameless“ išmeta iš savo gyvenimo amžiną klausimą, „kaip Fiona su viskuo susitvarko?“. Serialas tai parodo iš karto, visai šeimai susirinkus vakarienės ir supratus, kad nepaisant alkoholiko tėvo ir sunkios finansinės būklės, buvimas kartu yra tikroji jų laimė.

Čia būtų galima ir baigti, tik „Shameless“ nėra Franko istorija, nėra Fionos istorija, ir tikrai nėra Styvo istorija. Viskas čia sukasi apie Galagerius, kurių kraujyje yra užkoduotas gebėjimas verstis gyvenime. Vyriausiasis vyras šeimoje (nes Franko vyru nelabai ir pavadinsi) yra Filipas, vadinamas tiesiog Lipu. Lipas yra protingiausias šeimos narys, mokykloje savo protu stebinęs visus, žinojusius apie Galagerių padėtį, ir ilgą laiką laikytas vienintele šeimos viltimi. Problema tame, kad gyvenime jis toli gražu nėra toks pavyzdingas, be svaigalų vartojimo dar susidedantis ir su merginomis, kurios yra daugiau ar mažiau pasileidusios, ir galiausiai Lipas jas iškelia aukščiau mokslų. Visgi su šeima santykių jis niekad nepraranda, juolab kad ten yra ir Ianas – brolis, atstojantis geriausią draugą. Jų amžius yra panašus ir jie kartu įveikia bet kokias kliūtis bei, kaip ir kiekvienas Galageris, gina vienas kitą. Ianas yra savotiška Lipo priešingybė, kai mokslai jam sekasi prastai, bet gyvenime jis yra pavyzdingas ir laiką leidžia dirbdamas parduotuvėje. Jis nėra visiškai įprastas – ilgainiui Ianas supranta, kad yra gėjus, bet šeimoje su juo niekas nepradeda elgtis kitaip, net jeigu jis pats dėl savo orientacijos ilgainiui pradeda tolti nuo šeimos.

Likę trys vaikai yra jauniausieji. Debė yra vienintelė Fionos sesuo (nors su Franko vaisingumu tuo niekad negali būti įsitikinęs) ir kartu didžiausia jos pagalbininkė. Kol Fiona yra darbe, būtent Debė rūpinasi namais ir savo broliais. Ilgą laiką besijuokęs iš to, kaip mergaitė savo paauglystę leidžia rūpindamasi šeima ir kartais elgiasi kaip suaugusi bei kenčia nuo vyresniems žmonėms būdingų ligų, vėliau serialas suprato šią problemą ir Debės istorijoje atsirado daugiau jos bendraamžių, kas nelabai kokybiškai, bet praplėtė jos akiratį. Panaši situacija yra ir su jaunuoju Karlu, visą vaikystę svajojančiu tik smurtauti, daužyti, laužyti ir pažeidinėti įstatymus (jeigu dar neatspėjote, būtent jis yra artimiausias su savo tėvu). Paskutiniais sezonais jis gavo rimtesnę istoriją, kuri su įstatymų laužymu yra susijusi gana glaudžiai. Galagerių vaikų šešetą užbaigia Liamas, kelių metų vaikas, kurį visi labiausiai myli ir rūpinasi. Ai, tiesa, jis yra juodaodis. Dar vienas pliusas Frankui.

Vėlgi, serialui to užtektų, bet įsimintinų ir puikiai plėtojamų veikėjų čia yra dar labai daug. Geriausi Fionos (ir visos šeimos) draugai yra Veronika ir Kevas, juodaodė medikė ir baro savininkas. Jų santykiai yra turbūt normaliausi visame seriale, net jeigu rimtos istorijos juos užklupo tik paskutiniais metais. Svarbi serialui yra Šeila – moteris, kurią Frankas suviliojo savo kalbomis ir įkalbėjo leisti jį gyventi pas ją namuose. Bėda tik ta, kad ji turi vyrą ir dukrą, kuri suvilioja Lipą, o vėliau tie šeimyniniai santykiai persimaišo dar labiau. Man Šeila yra įdomiausia serialo veikėja, iš įprastos linksmuolės palaipsniui peraugusi į sunkią psichologinę būklę turinčią moterį, negalinčią atsigauti po gyvenimo traumų, ir įsimaišančią į Galagerių gyvenimą. Dėl šio aspekto Frankui atleidžiu – jis, kaip Šeilą į serialą atvedęs žmogus, čia buvo reikalingas. Ne be reikalo Joan Cusack už šį vaidmenį keturis sezonus iš eilės buvo nominuota „Emmy“, nes tokių linksmų veikėjų, kurie atspindi tik tragediją, televizija nėra mačiusi daug.

Vaidybos viršūnė čia, tiesa, priklauso Emmy Rossum, kuri, nepaisant savo vardo, dar nebuvo nominuota nei vienam „Emmy“. Chaose ir nežinioje gyvenanti Fiona, besimėgaujanti kiekviena laisva minute, bet ilgainiui suprantanti, kad savo šeimai ji yra beveik nereikalinga, yra sudėtinga veikėja, ir tik tokia emocinga aktorė kaip Rossum gali ją įkūnyti. Bet per daug dėl „Emmy“ nesijaudinkit, nes „Showtime“ kanalas vis dar klaidina žmones, nominuodamas šį serialą komedijos kategorijoje.

Patarimas: įsiminkite, kad tai yra daroma dėl didesnių šansų laimėti, ne dėl tikrovės. „Shameless“ visad buvo stipresnė drama nei komedija, ypač paskutiniaisiais sezonais, kuomet veikėjai susidūrė su rimčiausiomis gyvenimo problemomis ir komedijai vietos beveik neliko. Taip, pirmieji sezonai buvo linksmi dėl to, kad „Shameless“ naudojo tą patį šabloną kiekvienoje serijoje (ir beveik viską kopijavo iš britų originalo), tačiau ilgainiui serialas, kaip ir aktoriai, įgijo pasitikėjimo savimi. Dabar tai yra vienas visapusiškai stipriausių serialų, mylimas kiekvieno jį žiūrinčio žmogaus, kuriame kiekvienas randa kažką, kas jam yra arti širdies. Ir už visa tai dėkokite Jennifer Rudnicke – moteriai, kuri surinko visus laimę žiūrovams nešančius aktorius į vieną vietą.

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles