Bleiro ragana

   Fenomanaliojo siaubo filmo „Bleiro raganos projektas“ pagaliau sulaukia tęsinio ir jis visiškai nenuvilia. Kone žinomiausias kaip mėgėjiškos dokumentikos pradininkas, šis Projektas pratęsiamas antrojoje dalyje, kuri yra kupina visko.  Tačiau apie viską nuo pradžių.

   Filmo siužetas perima pirmosios dalies siužeto esminius aspektus, taip žiūrovą įtraukdamas į jau jam pažįstamą istorijos kontekstą. Prie jo prijungdamas naujai plėtojamos istorijos veiksmą, režisierius puikiai sukuria per visą filmą bestęsiantį psichologinį lūžio tašką. Sąmonę gręžianti įtampa, lavina krūptelėjimų ir sušukimų, nuolatinio siaubo perkreipta veido išraiška – šie išgyvenimai labai ryškiai nusėda ant žiūrovo ne tik viso filmo metu, bet ir po jo. Auditorija neturi laiko atsikvėpti nuo stiprėjančios įtampos ir yra tiesiog tempte tempiama į girios gilumą, kur garsiosioji Bleiro ragana įlenda į kiekvieno sąmonę.

   Žiūrint filmą, pradžioje susidaro įspūdis, jog tai tik originaliosios dalies pertepimas naujomis spalvomis, tačiau toks išankstinis nusistatymas ilgainiui sulaužomas ir žiūrovas gali pradėti jausti kaip yra įtraukiamas į dar nematytą siužeto pusę, kurioje, mano manymu, perėjimas per įtampos lygius sukurtas buvo tiesiog meistriškai. Auditorija buvo perkošta tarsi emocinės centrifūgos – viskas prisidėję nuo lengvo nerimo jausmo galiausiai baigiasi dusinančiuose klaustrofobijos gniaužtuose. Čia praktiškai nebuvo naudota jokių groteskiškų vaizdų, visa įtampa situaciškai kuriama žiūrovo sąmonėje.

   Čia pagrinde vyrauja pirmojo asmens operatoriaus pozicija, ant ko ir buvo pastatyta pirmoji dalis. Todėl  asmeniškai fiksuojami išgyvenimai dar labiau susitiprina įsivyraujantį psichologinį chaosą ir padeda ypatingai empatiškai pajausti veikėjų būsenas. Kinematografinio pikantiškumo prideda ir filmuose vis dažniau pradėta naudoti drono pozicija. Ir šis filmas taipogi ne išimtis: kone „gyva“ drono akimi fiksuojami aplinkos vaizdai suteikia tą inovatyvų visa ko paliečiamumo jausmą. Montažinė filmo pusė taipogi nenuvilia: veiksmas vyksta labai dinamiškai, puikiai parengti situaciniai „punchline‘ai“, privertę auditoriją spiegtelti ne kartą, išjaustai perduota visa slogi atmosfera.

   Aktoriams ypatingai gyvai pavyko sukurti visą chaotišką atmosferą: nekilo jokių „suvaidintos baimės“ spragų, laipsniškai kylanti psichologinė įtampa įkūnyta tikrai autentiškai. Kuriant siužeto esminį lūžio tašką, puikiai sužaista su skeptišku veikėjų požiūriu į esamą situaciją ir realų jos suvokimą. Šioje vietoje scenarijus nebuvo labai ryškus ar įsimintinas – daugiausia buvo operuojama pačiais veiksmais.

   Taigi reziumuojant galiu teigti, kad jeigu manėte, jog „Išvarymas 2“ yra kol kas geriausia, kas atsititko šiuolaiknėje siaubo filmų industrijoje, siūlau persvarstyti šią poziciją įšokus į šį emocinį piranijų liūną ir nugrimsti į dusinančios įtampos dugną. Šis filmas turėjo garbingai nešti perimtą „Bleiro raganos projekto“ fakelą ir būtent tai ir padarė. Antroji dalis sukurta kaip tikrai stipri, pašiurpinanti ir itin konkurencinga kitiems siaubo filmams. Čia puikiai išlaikytas Projekto autentiškumas ir jam sukurtas naujas išskirtinis poskonis.