Bijok jo vardo

Bėkite ir slėpkitės visi, kas galite, nes „The Bye Bye Man” jau čia! Ir šią recenziją pradedu būtent taip ne todėl, kad siekiu suintriguoti jus kuo greičiau aplankyti ir pamatyti šį filmą, tačiau atvirkščiai… Tikrai ir nuoširdžiai, bėkite ir slėpkitės nuo šio projekto kuo toliau, nes jis yra tiesiog… Ne. Tačiau jeigu esate pasiryžę skaityti sekančias eilutes, nuoširdžiai kviečiu prieiti ir susipažinti, kas tokio sumautai blogo yra šiame filme. Taigi pradedam!

“The Bye Bye Man” siužetas prasideda keistomis žudynėmis, kurias išprovokuoja filmo pavadinime figūruojantis personažas. Senovinėmis paslaptimis apipintas tikro siaubo vardas, atsidūręs kažkieno lūpose, lyg virusas užkrėčia jį išgirdusiojo mintis. Ir kuo labiau jis stengiasi jo nekartoti ir apie jį negalvoti, tuo didesnis ir galingesnis jo sąmonėje siaubūnas tampa. Tad būtent šis siaubas ir aplanko saujelę draugų, kurie nusprendžia pabėgti iš bendrabučio ir sau leisti gyventi nuomojame name, kuriame vienas iš jų ir sužino prakeiktąjį vardą.

Kaip minėjau, filmo siužetas prasidėjo iš karto nuo žudynių, kas šioje vietoje man pasirodė pakankamai efektyvu, nes siaubo filmai dažniausiai yra linkę nuo pat pradžių viską „vynioti į vatą“ – didžiąją dalį filmo žiūrovą pažindinti su istorijos aplinkybėmis ir psichologiškai ruošti būsimam siužetiniam klimaksui. Tačiau nors čia viskas ir prasidėjo ganėtinai intensyviai, po kurio laiko siužetas tiek sumedėjo – tiek įtampos, tiek ir idėjiniu atžvilgiu –, kad labiau buvau įtrauktas ne pačios istorijos, kiek savo paties minčių apie filmą – kodėl ten vyksta tai, kas vyksta ir viskas atrodo taip blogai? Tad taip. Siužetas yra klaikiai prastas, ir nors viltingai laukiau, kol jis kažkurioje vietoje pradės bent kiek taisytis, nieko nepešęs sulaukiau tik filmo pabaigos.

Kita nuoširdaus pasmerkimo verta vieta – aktoriai. Nežinau ar man yra tekę matyti kitą filmą, kuriame jie taip vienareikšmiškai siaubingai vaidintų. Visi iki vieno. Rodėsi, jog filmą nufilmavo per savaitę, nes kiekvienas epizodas atrodė ir jautėsi kaip pirmas dublis. Aktoriai, rodėsi, buvo tokie pat sustabarėję kaip ir pats siužetas, visiškai nejaučiantys akimirkos emocijos, visiškai neįtikinami ir visiškai nesusigaudantys, ką jie ten veikia. Papildant galiu pasakyti, kad ir scenarijus čia irgi sausros išakėta dykynė. Filmo klausytis buvo taip pat sunku, kaip ir jį žiūrėti. Ir supraskit, kad aš realiai suvokiu siaubo filmų scenarišką aukso viduriuką, kadangi be galo mėgstu juos žiūrėti, tačiau tai… Tai buvo taip pat blogai kaip ir pats siužetas ar veikėjai.

Tikriausiai neutraliausią poziciją šiame filme turėjo techninė jo pusė. Kameros darbas buvo visiškai standartiškas, prie ko negalėčiau prikibti, nes tai filmą darė bent jau vizualiai žiūrimu. Tikriausiai montažo grupę iš visos kūrėjų komandos čia būtų galima bent kiek rimčiau įvertinti, nes jie padirbėjo visai neblogai. Puikiai sufokusavo scarejump ­epizodus, kurių, atvirai pasakius, ne tiek išsigandau, kiek išsigąsdavau į juos reaguojančio šalia sėdėjusio dvylikamečio, kuris per juos nuoširdžiai klykė. Tad taip, bent ką šis filmas tikrai išgąsdino.

Taigi, mielieji kinomanai, reziumuodamas galiu pasakyti, jog ramia širdimi galite aplenkti šį „siaubo“ projektą ir drąsiai investuoti savo pinigus į kažką labiau kokybiškesnio ir su gilesne idėja. Nes viskas, ką jūs čia rasite, kaip jau supratote, tik labai daug nevykusio siužeto, siaubingos vaidybos ir nulį kinematografinės satisfakcijos.