Kol didžiosios Holivudo animacijos studijos ruošiasi artėjantiems Oskarų apdovanojimams ir miega žiemos miegu, savo premjeras pasitaupydamos kiek šiltesniems ir pelningesniems sezonams, kino sales pasiekia ir europietiška animacija. Tiesa, šiuo atveju europietiška ją galima vadinti sąlyginai, kadangi „Balerina“ yra bendras Prancūzijos ir Kanados animatorių darbas. Animacinį filmą režisavo prancūzai Ericas Summeris, nuo 1991 m. daugiausia kuriantis televizijos serialus, ir Éric‘as Warin‘as, iki šiol režisavęs vieną trumpametražį animacinį filmą „Aleksas ir vaiduokliai“ (angl. „Alex and the Ghosts“, 2009 m.) ir dirbęs animatoriaus asistentu kuriant Sylvaino Chomet „Trijulę iš Belvilio“ (pranc. „Les triplettes de Belleville“, 2003 m.). Taigi, kaip matyti, didele patirtimi su animaciniais projektais nei vienas, nei kitas pasigirti negali, tačiau tai netapo kliūtimi imtis pakankamai didelio biudžeto naujo animacinio filmo.

Felisė ir Viktoras auga vaikų namuose Normandijoje. Abu vaikai puoselėja svajones – Felisė nori tapti šokėja, o nuolat ką nors konstruojantis Viktoras – išradėju. Be to, abu vaikai vis planuoja pabėgimo planą – tiesa, iki šiol nė vienas jų neišdegė. Tačiau vieną naktį jiems vis tik pavyksta – pabėgę nuo atkaklaus ir pikto ūkvedžio, vaikai įšoka į traukinį, kuris juos atgabena į šviesų ir svajonių miestą Paryžių. Taip jau susiklosto aplinkybės, kad vaikai laikinai išsiskiria ir Felisei ieškoti Opera Garnier rūmų tenka vienai pačiai. Galiausiai klaidžių gatvelių labirintas atveda ją ten, kur, kaip ji jaučia visa širdimi, gali išsipildyti jos karščiausia svajonė. Įsmukusi į operos rūmus ji susipažįsta valytoja Odete, kuri ją užstoja nuo nemalonaus sargo. Įsiprašiusi Felisė prisiglaudžia pas Odetę, kuri be Paryžiaus operos, dar tvarko ir vienos itin nemalonios madam Le Haut namus. Ponios Le Haut dukra Kamila itin įnirtingai treniruojasi ir laukia laiško iš Paryžiaus operos, su kvietimu prisijungti prie choreografo Merantės klasės. Perėmusi laišką Felisė apsimeta Kamila ir užima jos vietą – tačiau elementarių šokio pagrindų neturinčiai Felisei griežtasis Merantė nežada būti atlaidus ir nuolaidų atrankoje į baletą „Spragtukas“ ji gali nė nesitikėti…

Iš esmės „Balerina“ pateisina 1995 m. Claude’o Leloucho modernioje „Vargdienių“ (pranc. „Les misérables“ versijoje nuskambančią frazę, kad per visą žmonijos istoriją yra sukurta viso labo du originalūs pasakojimai – visa kita tėra jų variacijos ir atkartojimas. Tad jei skaitėte „Pelenę“ ir matėte „La troškinį“ (angl. „La Ratatouille“, 2007 m.), „Balerina“ nepapasakos nieko naujo – skiriasi tik detalės, principas lieka tas pats. Tad jei „La troškinyje“, anot virtuvės guru šefo Ogiusto Gusto, gaminti gali visi, tai „Balerina“ sako, kad šokti gali visi. Na, arba bent jau tie, kurie turi savyje ugnelę, kurie myli šokį ir gyvena aistra jam.

Tad jei pamačius šio filmo anonsą iš karto jau nujaučiate, kaip jisai baigsis – pasitikėkite savo nuojauta, šiuo atveju ji neapgauna. Finalas yra lygiai toks, kokio galima tikėtis.

Ir ne tik. Praktiškai visi šio filmo personažai yra visiškai šabloniniai „Pelenės“ ar „Princesės dienoraščio“ (angl. „The Princess Diairies“, 2001 m.) tipažai. Tik čia Pelenę atitinka Felisė, pamotę raganą – iki absurdo sukarikatūrinta bjaurioji žiežula madam Le Haut, nedraugiškas įseseres – arogantiškoji Kamila, gerąją fėją krikštamotę – Odetė. Na dar yra ištikimas draugas Viktoras ir į jo vietą Felisės gyvenime besikėsinantis žavus, tačiau nemenkai tuštokas Rudolfas, dėl kurio seilę varvina kone visos šokių akademijos kursantės.

Vienintelis gal kiek originalesnis ir įdomesnis yra choreografas Merantė. Pakankamai arogantiškas ir įžūlus bei neieškantis žodžių kišenėje tam, kad įvardytų prastą būsimų balerinų pasirodymą, jis išlieka šiek tiek paslaptingas, elegantiškas ir teisingas. Tiesa, net ir jam prototipų toli ieškoti nereikia – jį galima nesunkiai sulyginti su griežtuoju kritiku Antonu Ego, iš jau minto „La troškinio“.

Beje, stebint Felisės ir Kamilos konfrontaciją, galima prisiminti ir 2010 m. Darreno Aronofsky’io draminį trilerį „Juodoji gulbė“ (angl. „Black Swan“), atnešusį Oskarą Natalie Portman. Tik šiuo atveju N. Portman vaidinama Nina Sajers atitiktų iki išprotėjimo repetuojančią ir tobulos technikos siekiančią Kamilą, o štai Felisė būtų Milos Kunis vaidinama Lili, kurią, kaip pavyzdį rodydamas Ninai, kalba choreografas Tomas Leroy‘us (akt. Vincent Cassel) – gal ji ir netobula, gal šiek tiek nerangi ir netvarkinga, tačiau ji turi gyvybės – ji dega ta aistra, kurios stokoja Nina. Lygiai ta pati mintis, gal tik kiek kitaip perfrazuota, nuskamba ir „Balerinoje“.

Be visiškai štampuotų tipažų ir analogiškai klišinių situacijų (ištempta pabaiga, kur būtinai reikia kabarotis aukštyn, o dėl nieko įsiutusi ragana (kurios išvaizda, beje, gana smarkiai primena Angelinos Jolie vaidintą Malefisentę iš „Piktadarės istorijos“ (angl. „Maleficent“)), būtinai kriokdama turi lipti ant kulnų grasindama nudobti; vaikinukų – Viktoro ir Rudolfo – „dvikova“ ir pan.) taip pat kliūva nežinia kam vis dar juokingai atrodantis personažų negrabumas, kliuvimas ir trankymasis. Nejuokinga tai, visai nejuokinga net ir trimečiams, ir labai tikiuosi, kad jau netrukus išauš ta diena, kai ir animacinių filmų kūrėjai tą pagaliau supras. Kitas kliūvantis dalykas – patyčios. Jos šiame filme liejasi taip lengvai ir be priežasties (to neišvengia net ir gerasis Viktoras), kad kyla pagrįstas klausimas, koks pavyzdys rodomas ir kokios vertybės skatinamos vaikams, kurių auditorijai šis filmas visų pirma ir yra adresuotas.

Be to, yra dar keletas momentų, kurie truputį kliūva, jei jau tai yra vaikams skirtas filmas. Ar tikrai Felisei ir Viktorui vakare tinka leisti laiką ehmmm, švelniai tariant, abejotinos reputacijos bare ir šokti ant stalų (kitas klausimas, ką ten veikia save gerbiantis choreografas)? O kai kurių šokių akademijos dalyvių leidžiami garsai Rudolfo atžvilgiu taipogi mažumėlę trikdo. Bet tarkim, kad čia gal taip tik lietuviškai dubliuotoje versijoje.

Pereinant prie techninės dalies aptarimo galbūt kaip tik reikėtų ir pradėti nuo to lietuviško įgarsinimo. Iš esmės per daug niekuo nenustebina – nei gerąja, nei blogąja prasme. Tiesa, vis tik buvo du personažai, kurių įgarsinimas mažumą nervino – ponios žiežulos Le Haut (bet čia galbūt pats personažas yra visiškai sukarikatūrintas iki Kruelos DeVil lygio) ir vienos iš Felisės šokių klasės draugių, kuri kalba kaip visiška kaimietė. Na ji ten ir leidžia visokius laukinius garsus, vos tik pamato gražuolį Rudolfą. Tiesa, paties Rudolfo kalbėsena irgi kiek trikdo – taip, iš vienos pusės, buvo siekta pabrėžti jo rusišką kilmę, tačiau būtų užtekę ryškaus akcento (kaip kai kuriais epizodais visai pavyko) ir tikrai buvo galima apsieiti be barbarizmų.

Lietuvišką pusę palikime Lietuvai ir grįžkime prie to, kas tiesiogiai priklausė nuo filmo kūrėjų. Šįkart kalbant apie techninę pusę nelabai yra kur prikibti – „Balerinos“ kūrėjai pateikia vaizdus, kokybe mažai kuo nusileidžiančius Holivudo studijų darbams. Įspūdingas kameros darbas, iki smulkiausių detalių atkurta gražioji Paryžiaus Opera Garnier (tiek eksterjeras, tiek interjeras), kvapą gniaužiančios animacinio Paryžiaus panoramos. Personažai taip pat yra pakankamai išraiškingi, nors čia dar buvo kur pasistengti. Tačiau bendrai paėmus filmo techninė pusė palieka itin stiprų įspūdį. Bet štai garso takelis – dviprasmišką. Be tokiam filmui įpratai tinkančios instrumentinės muzikos ir klasikos intarpų, fone skamba modernūs šiuolaikinių JAV paauglių klausomi ritmai (ehm, o šiaip tai čia lyg ir XIX a. pabaiga, kai Eifelio bokštas dar tik buvo konstruojamas, o Laisvės statula – dar nenuplukdyta į Ameriką). Triukas, kurį Sofia Coppola panaudojo istorinėje biografinėje dramoje „Marija Antuanetė“ (angl. „Marie Antoinette“, 2006 m.), vis tik atrodo neįtikinamai – ypač neįtikinamai, kai pagal tokią muziką šokamas klasikinis „Spragtukas“.

„Balerina“ – dar vieną Pelenės istoriją pasakojantis animacinis filmas, kurį pažiūrėjusios mažos mergaitės garantuotai užsigeis pačios tapti baleto šokėjomis. Juostos stiprioji pusė – itin graži ir kokybiškai atlikta animacija. Silpnoji – klišinis siužetas, šabloniški personažai, logikos trūkumas, itin lengvai nuspėjama pabaiga. Vis tik filmas gana aiškiai išreiškia pagrindinę mintį, kad svarbiausia tikėti savo svajone ir niekada nepasiduoti. Tad jei esate nusiteikę pažiūrėti dar vieną gražios pasakos variaciją, šis filmas bus kaip tik, tačiau jei norite ko nors naujo, šviežio ir originalaus, „Baleriną“ galite ir praleisti.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
10
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles