Manote, kad pašlykštinimai ekrane – išimtinai Larso von Triero, Kim Ki-Duko ir gal dar kartais – Yorgos‘o Lanthimoso prerogatyva? Nieko panašaus, pasirodo, žiūrovus iki žiaugčiojimo privesti puikiai sugeba ir Fatihas Akinas. 2004 m. su nelengva romantine drama „Galva į sieną“ (vok. „Gegen die Wand“) laimėjęs pagrindinį Berlyno kino festivalio apdovanojimą Auksinį lokį, F. Akinas šiemet čia grįžo su kriminaline siaubo drama „Auksinė pirštinė“ (vok. „Goldener Handschuh“), kuri savo populiarumu tiesiog sprogdino Berlinalės sales. Minios žiūrovų stovėjo eilėse prie bilietų, bandė „pagauti“ paskutinius seansus kitame miesto gale, vėl kantriai laukė bilietų, žiūrėjo „Auksinę pirštinę“ ir… spjaudėsi. Iš tikrųjų filmas – reto šlykštumo, ir dėl to neišvengiamai publika pasidalijo į dvi stovyklas: vieniems tai tapo esminiu ir visiškai atstumiančiu šio filmo elementu, kiti vis tik pro tuos visus vaizdus, kurie jautresnes sielas verčia čia pat atpilti skrandžio turinį, sugebėjo įžvelgti režisieriaus užmačią. Kita vertus, net ir turėdamas savo sąskaitoje jau pakankamai gražią įvairių garbingų apdovanojimų kolekciją (minėtas Auksinis lokys, 2007 m. prizas už geriausią scenarijų ir ekumeninės žiuri apdovanojimas Kanuose už filmą „Iš kitos pusės“ (vok. „Auf dem Anderen Seite“), Vokietijos kino apdovanojimai Lola už geriausią scenarijų (už filmą „Iš niekur“ (vok. „Aus dem Nichts“, 2017 m.), už geriausią filmą ir scenarijų („Iš kitos pusės“), už geriausią režisūrą („Galva į sieną“), Europos parlamento „LUX“ prizas („Iš kitos pusės“), specialusis žiuri prizas Venecijoje („Virtuvė sielai“ (angl. „Soul Kitchen“, 2009 m.) ir dar gausybė kitų), F. Akinas mielai grįžta prie komedijos (tam tikra prasme) žanro. Tik šįkart labai juodą humorą jis maišo su siaubo ir smurto elementais.
Trumpai apie filmo siužetą
XX a. aštuntasis dešimtmetis, Hamburgas. Non stop veikiančiame legendomis jau spėjusiame apaugti „Auksinės pirštinės“ bare nuolat pilna visokiausio plauko personažų, kuriems likimas, kaip sakoma, davė ir dar dribtelėjo – tad nieko keista, kad tie gyvenimo sulaužyti žmonės savo dienas ir naktis „Auksinėje pirštinėje“ skandina arkliškomis stipraus alkoholio dozėmis. Vienas nuolatinių šio baro lankytojų – trisdešimtmetį perkopęs Fritzas Honka (akt. Jonas Dassler) – susitraukęs, susikūprinęs, neišvaizdus, dėl to labai kompleksuojantis ir negalintis normaliai susirasti merginos. Dėl to Fritzas tenkinasi prostitučių – pačių vyriausių ir negražiausių, nes kitos tiesiog nesutinka – paslaugomis. Vedasi jis jas į savo prišnerkštą butuką palėpėje, į kompaniją paimdamas dar vieną antrą trečią ketvirtą butelį „baltos“. Nieko neįprasto – tik tiek, kad dauguma jo naktinių viešnių iš ten nebeišeina…
Valstiečių tamsusis, tavo dugno man nepasiekt…
Ši antraštei paimta dainos eilutė – ne atsitiktinis pasirinkimas, kadangi smarkiai siejasi su kitu – tik lietuviškai publikai daug geriau žinomu, bet panašaus masto girtuoklystėmis kaip ir „Auksinė pirštinė“ savo laikais pagarsėjusiu „Suokalbio“ baru, kuriame, anot liudininkų pasakojimų, į sienas duždavo pilni alaus bokalai, o taksistai buvo įpratę namo vežioti klientus, net ir nerodančius kokių nors pastebimesnių gyvybės ženklų nei girtas knarkimas. Tai mitiniai, legendomis spėję apaugti pasauliai, kurių dauguma mūsų nei patys pažinome, nei kada nors norėtume pasinaudoti tokia galimybe. Dugnų dugnas, į kurį iš apačios jau niekas nebepabeldžia.
Tačiau F. Akinas būtent ir suteikia galimybę, nors ir netiesiogiai, per kino lęšį, susipažinti su šia savotiška „neliečiamųjų“ kasta ir terpe, kurioje ji tarpsta. Pamatyti alkoholizmą tokį, koks jis yra – be romantizmo, užuojautos ar noro pateisinti – bet su gausia necenzūrine leksika, nešvankiais juokeliais, alkoholio užpiltomis smegenimis, kurios sukuria seksualinių fantazijų pobūdžio haliucinacijas, girtu seksu (ar, greičiau, tik instinkto patenkinimu), agresija ir smurtu.
Nebūsiu Džokeris, brangioji
Taip jau sutapo, kad kino sales panašiu metu pasiekė du filmai apie serijinius žudikus: Toddo Phillipso kriminalinis draminis trileris „Džokeris“ (angl. „Joker“), laimėjęs Venecijos kino festivalio pagrindinį prizą – Auksinį liūtą, ir „Auksinė pirštinė“. Atmetus akivaizdų skirtumą, kad „Džokerio“ kūrėjai rėmėsi fikciniais fantastinių komiksų personažais, o F. Akinas – tikra realaus asmens istorija, aprašyta biografiniame Heinzo Strunko romane, kuri iki dabar Vokietijoje patenka į perkamiausių knygų sąrašus, verta kiek detaliau pasidomėti, kaip kiekviename iš filmų režisieriai pateikia pagrindinį personažą. T. Phillipsas aiškinasi, kaip Arturas Flekas tapo Džokeriu – eina per jo skausmingą vaikystės patirtį, nuolat patiriamas patyčias, užgaules, fizinį smurtą, psichinę ligą. Stengiamasi paaiškinti, kad Džokeris – tai tos pačios sistemos, prieš kurią jis sukilo, kūdikis. Net jei ir ne visi žiūrovai galėtų pateisinti, užjausti ar gailėtis Džokerio, vis tik galima suprasti, kodėl ir kaip jis tapo tuo, kuo tapo.
Visiškai priešingai elgiasi F. Akinas. Jis jau anksčiau tvirtai nusprendė, kad jo rodomas Fritzas Honka bus visiškai kitoks. Ir tikrai. F. Akinas rodo paprastąjį banalųjį smurtą – buitinį, brutalų, kūnišką, nepatogų, be jokios romantikos, plastikos ar estetikos. Žodžiu – violentiam vulgaris, savo grynąja forma – maždaug toks, koks būna gyvenime. Net jei ir būtų galima ieškoti priežasčių, suformavusių F. Honkos maniakišką asmenybę (vaikystės traumos, II pasaulinis karas etc. – tai ir buvo tikros detalės iš F. Honkos gyvenimo), F. Akinas to nedaro. Jis nenori ir nebando pateisinti F. Honkos, nebando jo suprasti ar užjausti. Galbūt F. Honka yra aplinkybių, visuomenės ar sistemos auka – tačiau ar ne toje pačioje visuomenėje ir sistemoje gyvename mes visi ir vis dėlto kažkaip masiškai netampame žudikais maniakais. Tačiau F. Akinas ir nemoralizuoja, nesmerkia. Jis tiesiog rodo.
Pernelyg realistiška realybė?
Tuomet galbūt gali kilti klausimas – o kam reikia tokio kino, kuris rodo realybę maždaug tokią, kokia ji yra, ir, maža to – pasirenka šlykščiausias ir atgrasiausias jos grimasas? Atsakymą pateikia pats režisierius – tam, kad žiūrovai išeitų iš komforto zonos. Kinas – tai ne tik pramoga su kukurūzų spragėsiais, ne tik patogus neįpareigojantis vakaras namie su internetinių platformų siūlomu repertuaru, tampančiu savotišku maloniu rutininiu priedu prie vakarinio arbatos puodelio. F. Akinas siekia sukrėsti žiūrovus, pabudinti ir ištraukti juos iš to saldaus holivudinių fantazijų snaudulio – galiausiai kad ir tokiu savotišku būdu priminti, kad kinas – tai potyris. Ir vice versa – kad kai kuriuos potyrius galima išgyventi tik kine.
Kita vertus, būtent tokie filmai kaip „Auksinė pirštinė“ kaip niekas kitas atskleidžia šiuolaikinių kino žiūrovų paradoksą – niekas nė nekrūpčioja žiūrėdami, kaip superherojai, kovodami su blogiukais, pusę miesto nukloja lavonais, ar kai dirbtinis kraujas ekrane liejasi laisvai. Tačiau užtenka iš arti parodyti agoniją, priešmirtinius traukulius, leisti (kad ir netiesiogiai) pajusti negyvo kūno svorį ar tai, kad reikia nemažai pasistengti, norint sulaužyti žmogaus kaulus – ir abrakadabra – iš visų pusių pasipila skundai ir kaltinimai šlykštumu. Nes esame įpratę prie gražios estetiškos holivudinės mirties. Ir šiek tiek sutrinkame netikėtai ekrane išvydę jos kūniškąją pusę.
Vertinant šiek tiek iš kito kampo, „Auksinė pirštinė“, be pagražinimo rodanti alkoholizmą, gali pasitarnauti tiek kaip pažintinė, tiek kaip prevencinė priemonė. Jau minėta, kad dauguma save gerbiančių piliečių į tokias landynes kaip „Auksinė pirštinė“ nė karto gyvenime neįkelia kojos – o jei netyčia ir užeina, kuo greičiau pasistengia iš ten dingti. F. Akinas suteikia galimybę atidžiai ištyrinėti ne tik tokį barą ir jo aplinką, bet ir beveik nuolatinius įnamius, taip suaugusius su baru, kad tapusius beveik neatskiriama ir savaime suprantama jo dalimi. Kitaip tariant – tai išskirtinė galimybė iš labai arti pažinti juodžiausią alkoholizmą nė kiek neapsvaigstant.
Dar vienas aspektas, kurio negalima pamiršti – į visą šitą antisanitarinį kokteilį įmaišytas žiupsnis humoro. Kad ir labai juodo ir labai tamsaus – būtent tokio, kokioje beviltiškoje bedugnėje ir skendi dauguma šio filmo personažų. Kita vertus, F. Akinas nesistengia specialiai kurti juokingų situacijų ar dialogų (jis pats „Auksinės pirštinės“ net nelaiko komedija) – humoras randasi daugiausiai iš šokiruojančio realistiškumo faktoriaus. Neužpypinta necenzūra, girti pokalbiai ar brutalus buitinis smurtas patys savaime, žinoma, nėra juokingi – juokinga tai, jog nesitikime to išvysti ekrane, bet F. Akinas be jokių skrupulų visa tai rodo.
Personažai ir aktoriai
Iš dalies būtų galima sakyti, kad tai filmas apie Hamburgo serijinį žudiką Fritzą Honką. Iš kitos pusės – Honkos portretas be „Auksinės pirštinės“ ir čia besirenkančios faunos būtų nepilnas. Filme yra epizodas, kai Honka duoda sau abstinencijos įžadus ir net susiranda darbą šiek tiek futuristiškai atrodančiame biurų pastate baltomis steriliomis sienomis. Tačiau čia jis atrodo susikaustęs ir nenatūralus – tarsi į operacinę patekęs mikrobas. Tad nieko keisto, kad Honka netrunka grįžti į „gimtąją“ „Auksinę pirštinę“ ir lavonų bei alkoholio tvaiku pradvisusius namus.
Taigi Fritzas Honka, kurį suvaidino vos 23-ejų metų amžiaus aktorius Jonas Dassleris. Įspūdinga ne tik jauno išvaizdaus aktoriaus transformacija į daugiau nei dešimtmečiu vyresnį serijinį žudiką – J. Dasslerio vaidyba verta tik pagyrų. Jam teko perimti F. Honkos eiseną, laikyseną, kalbėseną, o grimuotojo kėdėje kasdien prieš filmavimus praleisti po 3 valandas. J. Dassieris įkūnija F. Honką – visiškai atstumiantį, absoliučiai nesimpatišką, naivų, tragišką ir komišką tuo pačiu metu.
Nes kad ir koks perpuvęs iš vidaus ir iš išorės F. Honka bebūtų – net ir jo alkoholio užpiltoje labai vienišoje sieloje vieną vakarą įsižiebia vilties ir grožio spingsulė. Tik tiek, kad ta viltis yra tuščia, o grožis nepasiekiamas – F. Honkos gyvenime nelyg žaltvysklė pasirodo tarsi iš pieno plaukusi mergelė. Graži be diplomo (ar, jei tiksliau, brandos atestato), F. Honkai ji tampa jo apgailėtinos egzistencijos žiburiu ir seksualinių fantazijų vizija, nors jai jis – tik atsitiktinis praeivis. Minėtoji mergelė yra visiška Honkos priešingybė – atklydusi iš šalia egzistuojančio, bet jam – visiškai svetimo ir nepasiekiamo pasaulio, lolitiškai tyra ir geidulinga. Vokiškos grožybės, arba gėlių vaikų vaikas sutinka II pasaulinio karo vaiką. Gražuolė ir pabaisa – tik atgauti žmogiškąjį pavidalą pabaisa čia neturi jokios galimybės.
Minėtoji Honkos svajonių deivė ir jos palydovas – nedrąsus „Coca-cola“ kartos vaikinukas – pasitarnauja sukurti dar ryškesniam kontrastui ir aštresniam šoko efektui. Išgryninto grožio gretinimas su šleikštulį keliančiai vaizdais – paprastas, bet veiksmingas triukas.
Be viso to dar yra visa puokštė vienas už kitą baisesnių „Auksinės pirštinės“ lankytojų ir darbuotojų, tarsi polipai aplipusių kadaise užmaršties ir alkoholio vandenynan nuskendusio laivo korpusą. Likimo negailėti ir dėl to baisūs kaip pats praėjęs gyvenimas jie tampa gyvomis posakio, kad veidus įgyjame tokus, kokių esame verti, iliustracijos. Storos, išplerusios moterys, sugurę, susmukę vyrai – visi nuo alkoholio išpurtusiais veidais ir padūmavusiais žvilgsniais.
Šalutinius personažus įkūnijusių aktorių darbas taip pat puikus – beveik visas filmas pateikiamas vadinamąja doku-dramos maniera ir nė vieno personažo pasirodymas ekrane neleidžia suabejoti atkuriamų įvykių tikroviškumu.
Techniniai dalykai
„Auksinė pirštinė“ stebina savo realistiškumu, dėmesiu vaizduojamo laikotarpio stiliui ir detalėms. Tačiau tai –jokiu būdu ne tokio tipo filmas, kuris tą pabrėžtų ar mėgautųsi. Ne, žiūrovai tiesiu taikymu „įmetami“ į „Auksinę pirštinę“, į Honkos butą – sveikas, aštuntasis dešimtmeti! (Beje, lyginant autentiško Honkos buto nuotraukas su tuo, kaip jo interjeras buvo atkurtas filme, „Auksinės pirštinės“ dailininkų komanda nusipelno pagyrimų).
Kamera Honkos bute dažniausiai stacionari, senųjų filmų maniera „nukertanti“ į kadrą netelpančius personažus. Atvirose erdvėse filmuotose scenose kamera kartais lėtai leidžiasi iš viršaus ar filmuojama iš perspektyvos. „Auksinėje pirštinėje“ judama nuo vieno personažo prie kito, dažni stambūs planai. Apskritai, kamera nevengia betarpiškumo, iš arti rodydama Honkos skerdynių scenas – be jokio papildomo išskirtinio dėmesio atskiroms detalėms. Kamera daugeliu atveju yra tarsi nešališkas stebėtojas, tokiais paverčianti ir filmo žiūrovus.
Realistiškumo įspūdį dar labiau sustiprina tai, kad filmo scenas supa beveik vien tik natūralūs, nuo aplinkos neatskiriami garsai, muzika – diegetinė. Tik pabaigos titrus lydi kiek ironiškai tokiame kontekste (po viską pramušančių finalinių fontanų) suskambanti „Wir sind jung, wir sind frei“.
Reziumė
„Auksinė pirštinė“ – filmas tik patiems drąsiausiems ir atspariausiems, nebijantiems į realybę – kad ir kokia šlykšti ji bebūtų – pažvelgti be filtrų ir iš arti, nebijantiems išeiti iš komforto zonos ir pasiruošusiems drastiškiems potyriams kine. Matėte, kaip Larsas von Trieras trauko ančiukams kojas arba (kaip ir Kim Ki-dukas) žaloja lytinius organus? Išbandykite savo nervų stiprumą su F. Akino naujausiu kūriniu. Žinoma, tai nėra patogus filmas ir tikrai ne tas, kuriuo galima mėgautis, tad jums lieka visiškai pagrįsta teisė juo pasišlykštėti ir dėl to atmesti. Bet režisierius, nebandantis suprasti pagrindinio personažo, jo neužjaučiantis ir neteisinantis, tačiau ir nemoralizuojantis, meta mums „Auksinę pirštinę“. Ar išdrįsite ją pakelti?
