Filmą režisavo 4 „Oskarams“ nominuotas kanadiečių-amerikiečių režisierius ir prodiuseris Jasonas Reitmanas, kuris paskutiniu metu daugiau užsiėmė TV serialo „Casual“ ir dokumentikos kūrimu. Ankstesnių jo darbų sąraše galima rasti ir ganėtinai neblogai žinomus filmus – 2009 m. išleistas „Viskas ore!” (angl. „Up in the Air”), 2007 m. „Džuno“ (angl. „Juno“), 2005 m. „Ačiū, kad rūkote“ (angl. „Thank You for Smoking“). Režisierius dažnai kuria filmus, nagrinėjančius gan rimtas temas ir įvairias socialines problemas. Kino kūrėjas gan dažnai kartu dirba su velnišką vardą turinčia talentinga scenariste – Diablo Cody. Ne išimtis ir šis kartas – tai jau ketvirtasis bendras jų darbas.
Siužetas
Trijų mažamečių vaikų (iš kurių vienas dar laukiamas) mama Marlo (akt. Charlize Theron) jau pasiekusi tą stadiją, kai miega „atviromis akimis“. Iš rankų krenta daiktai (kartais nukrenta ir ant kūdikio), išsijunginėja bet kokie gynybiniai ir reakciniai mechanizmai, moteris nuolat viską painioja, užmiršta ir t.t. Į šį chaosą žiūrėdamas Marlo brolis vieną dieną neapsikenčia ir suranda sesutei auklę. Ant Marlo namų slenksčio netikėtai išdygusi mergina Tulė (akt. Mackenzie Davis) trijų vaikų mamos gyvenimą netrukus pakeičia neatpažįstamai. Iš pradžių skeptiškai ir baugiai į Tulės ekstravagantiškumą žvelgianti Marlo greitai susipažįsta su geriausiomis auklės savybėmis: rūpestingumu, intuityvumu, sugebėjimu stebinti ir nenusakomai gaivinančiu lengvu požiūriu į gyvenimą. Pamažu Marlo vėl įsimyli gyvenimą.
Turinys
Filmas įsibėgėja gan lėtokai, tad iš pradžių gali prireikti kantrybės. Depresyvią ir tamsią atmosferą turinti juosta po truputėlį keliama iš letargo miego ir kartkartėmis praskaidrinama ganėtinai smagiais ir įdomiais juokeliais, gimstančiais iš personažų ironijos bei sarkazmo jausmo. „Auklė Tulė“ tam tikra prasme yra odė mamoms – ji primena koks nelengvas yra motinos darbas, atimantis daug laiko ir energijos. Juostoje matomi vaizdai itin gyvenimiški ir nepagražinti, filmo metu nesijautė pretenzingumo ar patoso jausmo. Šis J. Reitmano ir D. Cody bendras darbas puikiai atskleidžia, kaip svarbu rasti balansą tarp mėgavimosi gyvenimu ir motinystės išbandymų.
Marlo personažas tiek scenarijaus atžvilgiu, tiek vaidybine prasme atskleistas ir išplėtotas neblogai. Filme ypatingai svarbus ryšys tarp jos ir auklės Tulės. Įdomu matyti tokį ganėtinai keistą ir retą ryšį tarp dviejų moterų. Juosta turėtų patikti mėgstantiems subtilias detales ir tam tikrus „namiokus“.
Lėtąsias ir gal kiek kartais nuobodokas filmo minutes (filmo trukmė – 96 minutės) su kaupu atperka netikėtas posūkis pabaigoje. Po peržiūros dar kurį laiką mąstai ir bandai sudėlioti viską į vietas. Tai juosta, kurią būtų galima žiūrėti dar kartą – labai jau nenustebins, tačiau bus pakankamai įdomu išvysti, kaip sumaniai buvo dėliojama „puzlė“, kuri tampa dar gražesnė, kai ją visą sudėlioji.
Aktorių darbas
Prieš pradedant filmavimo darbus, „Oskaru” ir „Auksiniu gaubliu” (už filmą „Monstras“) apdovanota aktorė Charlize Theron turėjo gerokai pakoreguoti savo kūno linijas. Aktorė prisipažino, kad dėl vaidmeniui reikalingo svorio, ji keldavosi 2 val. nakties ir grūsdavo įvairų perdirbtą maistą į burną, papildomai vartodama daug cukraus turinčius gėrimus. Per tris su puse mėnesio ji priaugo 22 kg. Vėliau tam, kad atsikratytų to, ką įgijo, jai prireikė pusantrų metų. Visas šis procesas lėmė ir depresijos atsiradimą, kuris, nors ir nebuvo pageidautinas, tačiau, turint omenyje, jog jos įkūnijamas personažas (Marlo) taip pat patiria depresija, manau, išėjo ir į naudą. Naudų čia yra ir daugiau – rinkodaros atžvilgiu visos kalbos ir internetiniai straipsniai apie jos transformaciją turėtų pagerinti finansinius filmo rodiklius. Kurdama Marlo personažą, Charlize Theron įrodo, kad jos prestižiniai laimėjimai nebuvo atsitiktiniai – ji pasineria visu 100 proc. ir tai labai jaučiasi. Ne tik dėl paaukotos fizinės būklės jos vaidmuo vertas dėmesio; jos nuotaikų amplitudė čia svyruoja nekukliai, o organiška vaidyba gan tiksliai perteikia vaidmens vidinę būseną.
Filmo pavadinimo heroję suvaidinusi aktorė Mackenzie Davis taip pat paliko neblogą įspūdį – po filmo peržiūros supranti, kad tam tikri dalykai turėjo būti perteikti itin subtiliai. Kiti antraplaniai vaidmenys labai neišsiskyrė.
Techninė pusė
Kamera nors ir neretai drebėjo, tačiau visgi neerzino; garso takelis neįsiminė, tačiau tai nėra blogai. Juosta sukonstruota gan kokybiškai – taip kaip reikia tokio žanro filmams. Dažnai kino kūrėjai perlenkia lazdą, tačiau čia tam tikras alegorijas bei metaforas perteikiančios scenos pavaizduotos pakankamai efektyviai, kad jos būtų suprantamos ir įdomios.
Santrauka
„Auklė Tulė“ – tai gan protingai sukonstruotas režisieriaus Jasono Reitmano ir scenaristės Diablo Cody bendras darbas, persmelktas puikia Charlize Theron vaidyba. Aktualioje ir gyvenimiškoje juostoje, primenančioje nelengvą mamų vaidmenį, puikiai išlaikomas balansas tarp dramos ir komedijos. Labai rekomenduotinas tiems, kuriems patinka filmai su netikėta pabaiga.
