„Ateina tornadas“
Finalinės „Galutinio tikslo“ dalies režisierius Steven‘as Quale‘as jau keletą metų norėjo adaptuoti savo draugo John‘o Sweetnam‘o scenarijų apie negailestingą ir viską savo kelyje naikinantį viesulą, prieš kurio galią visi tampa bejėgiais, ir pagaliau jam pasisekė, gavus studijos „Warner Bros“ palaikymą.
Kino kūrėjas kviečia į dar vieną įtampos kupiną pasivažinėjimą su grupele išsigandusių žmonių, atsiduriusių katastrofos epicentre ir, susidūrus su tokiu galingu priešu kaip gamtos stichija, iš paskutinių jėgų bandančių išsaugoti gyvybę.
Apie ką mes čia…
Prieš gamtą nepakovosi – šitą posakį supranta grupelė žmonių, atsidūrusių siautėjančio tornado akiratyjė. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis, nes kiekvienas namas, kiekviena slėptuvė sunaikinama negailestingo viesulo. Lieka vienintėlė išeitis – melstis ir tikėtis, kad stebuklas išgelbės visus nuo tokios siaubingos mirties…
Kūrinio vidus
Katastrofų filmai į kino teatrus dėl efektingų, kvapą gniaužančių scenų bei įtampos ir visuotinės destrukcijos visada pritraukė didelį būrį žiūrovų. Paskutiniuoju tikru tokio žanro atstovu galima tituluoti režisieriaus Rolando Emmericho epą „2012“. Tuomet laki režisieriaus fantazija sukūrė jėgą, naikinančią viską, kas matyti horizonte. Filmų apie tornadus ir galingus viesulus buvo galima pasigesti nuo 1996 metų, kai kinuose siautėjo vienas pelingiausių tų metų projektų – „Viesulas“. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo paminėtos jusotos pasirodymo, galime vėl mėgautis kūrėjų fantazija ir pamatyti kvapą gniaužanti reginį apie galingą gamtos stichiją.
Steven‘o Quale‘o filmas, kaip tai bebūtų liūdna, negali pasigirti geru scenarijumi ir gerai vystoma siužetine linija. Iš pradžių net sunku suvokti, kaip režisierius norėjo pateikti pačią juostą. Pusėje filmo vaizdas atrodo lyg filmuotas butine kamera, tai turėjo sudaryti pseudo-dokumentikos įvaizdį, tačiau kita filmo pusė atrodo nufilmuota įprastu būdu, be jokio papildomo realistiškumo suteikiančio efekto. Iš tiesų tai keistas , prasmės trūkumo įspūdį paliekantis režisieriaus žingsnis. Juostos veiksmas prasideda nuo veikėjų pristatymo ir jų veiklos tą dieną, kai prasideda siaubingas tornadas. Labai kvaili ir visiškai neapgalvoti kiekvieno iš jų veiksmai, kurie galiausiai suveda juos ir leidžia pasimėgauti tarpusavio draugija, norint išgelbėti kailį. Dialogai šiuo atveju ypatingai nenusisekę – klišės, klišės ir dar kartą klišės.
Siužetinė linija žiūrovą susipažindina su nelaimingo ir eilinio berniuko simpatija mergaitei, kuri jam palankumo, deja, nerodo, vienišu tėvu, norinčiu apsaugoti savo vaikus, keliais specialistai, kuriems svarbūs tyrimo rezultatai bei dviem tradiciniais provincijos gyventojais, kurie bando pagyvinti atmosferą nejuokingais, tačiau visai pakenčiamais juokeliais. Toks filmo herojų būrys nežada nieko gero, bet viską kompensuoja intriguojanti veiksmo linija, ne veikėjai, o įvykis atsiduria pasakojamos istorijos centre. Galima sakyti, kad tokiuose filmuose nereikia ieškoti siužeto, jog jis sukurtas tam, kad pademonstruotų efektingą veiksmą ir technoliginį pranašumą, tačiau netgi banaliausiuose tokio tipo filmuose visada būdavo bent kažkoks scenarijus, kuris galėjo pritraukti dėmesį. Šnekant apie veikėjus, tai keliuose vietuose buvo neblogų perliukų, kuriuos juos pateikė būtent provincialų tandemas. Viasgi akivaizdu, kad nemažai žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti kažką siaubingo ir atsidurti viso to įvykio kadre, kad vėliau būtu galima įkelti į „YuoTube“ arba į kokį nors „Facebooką“. Neapsienama ir be patriotizmo temos. Netgi juokinga, kai sunaikinto miesto fone atsiduria amerikiečių vėliava. Gerai dar, kad amerikeičiai neapkaltino gamtos stichijos terorizmu ir jų demokratijos paniekinimu.
Filmą visgi verta pamatyti kine dėl išties gerai šilaikytos įtampos, kuri ateina ir išeina kartu su viesulu. Visais kitais atvejais tai bus dar vienas nusivylimas, kai tuo tarpu pasirinktas žanras ir tematika suteikia galimybę ištiesų kokybiškam, intriguojančiam, dėmesio vertam filmui. Prisiminkime 2011metų filmą „Slėptuvė“. Vien jau kalbos apie viesulą privertė drebėti iš baimės, o ką kalbėti apie tai, jeigu ši baugi įsisiautėjusi stichija būtų buvusi parodyta visoje savo siautulio galybėje… Deja, šiame filme to nėra, ir tai tikrai apmaudu, nes praėjusių metų kino studijos „Warner Bros“ anonsas žadėjo įspūdingą reginį.
Techninė juostos pusė
Svarbiausiu koziriu šiame filme tampa ne efektai, o tiesiog nepriekaištingas garso montažas, kuris taip susitiprina matomą vaizdą, kad galima savo kailiu pajusti visą kino ekrane rodomo viesulo jėgą. Retas ir nuostabus reiškinys kine, kai būtent sustiprintas garsas suteikia juostai žavesio.
Specialieji efektai filme netgi labai geri, tačiau tose vietose, kai viesulas pradeda naikinti namus, pakelia automobilius arba artėja prie oro uosto ir susiurbia visus lėktuvus iš eilės, CGI atrodo kraupiai. Kompiuteriniai specialieji efektai taip ir rėžia akis, o tai nėra gerai. Užtat pats uraganas ir jo pateikimas nepriekaištingas. Pasižiūrėjus iš šono nukrečia šiurpas pagalvojus apie tai, jog kažkas tokio galėtų įvykti Lietuvoje.
Muzikinė filmo palyda visai pakenčiama. Kelios heroinio konteksto kompzicijos, suteikiančios filmo atmosferai tam tikro epiškumo, taip ir suponuoja mintį, kad iš niekur nieko pasirodys koks nors Supermenas arba Geležinis žmogus ir išgelbės iš nemalonios situacijos, į kurią pateko grupė žmonių. Keistas jausmas, tačiau filmo kūrėjai pasirinko būtent tokią muziką, kuri būdinga blokbasteriams, sukurtiems pagal komiksų motyvus.
Operatoriaus darbas filme dvejopai efektingas. Iš vienos pusės – buitinės kameros įspūdis suteikia realistiškumo, tačiau šiuo atveju apsieta be drebančio vaizdo efekto, iš kitos pusės – tai išties įspūdingas reginys. Kameros darbas filme kokybiškas, todėl viesulas buvo pateiktas visame savo gražume. Herojai irgi pateikti visai neblogai.
Juostos montažas visiškai nenusisekęs. Kaip buvo minėta pradžioje, sunku suprasti, ar tai dokumentinio pobūdžio filmas, ar ne, todėl scenos pateiktos tokiu būdu, kad viskas susilieja į vientisą vaizdą. Galiausiai sunku suprasti paties veiksmo esmę. Išvis, veiksmui įisibėgėjant personažų likimas atsiduria antrame plane. Tokių siužetinių spragų seniai nebuvo matyti tokio mąsto projekte.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą gelbsti viso labo du aktoriai. Žinoma, kalba aeina apie pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjo, Richard‘o Armitrage‘o, pasirodymą. Aktorius labiausiai žinomas iš „Hobito“ trilogijos, kurioje įkūnijo nykštuką Toriną. Priešingai nei kitų juostos dalyvių vangiuose veiduose, šiame personaže atsispindėjo ir nerimas, ir įtampa, ir baimė.
Seniai matyta kino ekranuose „Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Sarah Wayne Callies sugebėjo neblogai akomponuoti Richardui, todėl jų tandemas ekrane atrodo gana patraukliai. Žinoma, tai nereiškia, kad aktorė sugebėjo puikiai parteikti savo herojės dramą. Gražus vaizdas vyrų akims, bet visiškai sausa vaidyba.
Visi kiti juostos dalyviai nei iš tolo neprilygo pagrindiniam duetui. Nei vienas jų neišpildė savo personažų – nepasižymėjo nei charizma, nei gera, įtikinama vaidyba. Eiliniai, blankiai atrodantys aktoriai.
Verdiktas
„Audros sūkuryje“ – tai ypatingai išvaizdžios techninės pusės ir galingo garso kūrinys, kino teatrų salėse priverčiantis pajusti visą stichijos galią, tačiau be specialiųjų efektų ir įtampos kupino vaizdo nepasižymintis nei gera siužetine linija, nei patrauklia aktorių vaidyba, nei ypatingai geru montažu, ir visais aspektais pralaimintis kitiems garsiems šios tematikos filmams.
