Draminių britų mini serialų „Kvieskite akušerę“ ir „Tuščia karūna“ režisierė Thea Sharrock savo dideliam debiutui pilnametražiame kine pasirinko ekranizavimui jautrų rašytojos Jojo Moyes romaną „Aš prieš tave“, kuris savo šiluma, pozityvumu, romantika ir paprastumu gali varžytis su geriausiais Nicholaso Sparkso ir Johnso Greeno literatūriniais kūriniais.
Apie ką mes čia…
Sėkmingas, gražus, moterų geidžiamas, turtingas ir išsilavinęs Vilas Trainoras vieną dieną praranda viską. Jaunas vyras patenka į avariją, kuri nulemia tolimesnį jo gyvenimą. Vilas prikaustytas prie lovos, jo kūnas paralyžiuotas, daktarai negali jam padėti… Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Jam į pagalbą ateina jauna ir pozityvumo pilna svajoklė Lū Klark, kuriai bent akimirkai pavyksta paversti Vilo egzistavimą į pilnaverčio žmogaus gyvenimą.
Kūrinio vidus
Artėjant šiai premjerai, kaip ir daugumai kitų, paremtų kokio nors literatūrinio kūrinio, teko perskaityti 2012 metais išleistą Jojo Moyes romaną „Aš prieš tave“. O kaip kitaip galima teisingai įvertinti ekranizaciją? Knyga sužavėjo, nors žinoma, čia nėra koks Balzakas ar Nabokovas, bet atsižvelgus į Nicholaso Sparkso ar E. L. James kūrybą, tai J. Moyes kūrinys yra išties nuostabus. Žinoma, apie daugelį kino ekranizacijų to paties negalima pasakyti. Šiuo atveju knygos ekranizacija gavosi tikrai neblogu bandymu perpasakoti svarbiausius literatūrinio kūrinio niuansus, kurie peržiūros metu sukelia labai daug visokiausių pozityvių emocijų.
Filmo siužetinės linijos pasakojimas akimirksniu įsivažiuoja. Tai lengvo turinio pasakojimas, kuriam yra būdingas švelnus britiškas humoras. Juostos metu nepiktnaudžiaujama sarkazmu, ironija ir savikritika. Tai yra gerai, nes ganėtinai jautri tema, kuri liečia siužeto plėtojimą, būtų per sunki. Tiksliau, pernelyg daug kartų tektų graudintis. O ar mes norime visą laiką verkti? Čia gi ne „Titanikas“. Jeigu jau lyginti filmo lengvumą ir jo pateikimą, tai geriausiu pavyzdžiu taps prancūzų 2011 metų komedija „Neliečiamieji“. Ir tema panaši, ir humoras vienodame lygyje. Tik, kas ši juosta labiau mergaitiška.
Pats pasakojimas gana paprastas. Filmo siužetinės linijos epicentre atsiduria nelaimingą atsitikimą patyręs jaunas vyras, kuriam ne tik kad gyvenimas neteko prasmės, bet kuris ir nenori daugiau būti visuomenės dalimi. Ir šiuo atveju tiek knygos autorė, tiek režisierė bando parodyti žiūrovams žmogaus gyvybės svarbą. Nors ir koks bebūtų mūsų gyvenimas, nors mes dažnai kristume, bet atsisakyti gyvenimo ir paties savęs negalima. Gyvenimas – tai privilegija ir dovana, kuri mums duota vieną vienintelį kartą. Taip pat režisierė parodo mums skirtumus tarp turtingų ir vidutinės klasės žmonių. Į pagrindinio veikėjo (Vilo) gyvenimą atėjusi jauna mergina, kuri savo gyvenime tik dirba, grįžta namo, kartais nueina į kiną, skaito knygas ir svajoja tapti drabužių projektuotoja, parodo, jog nors ir koks neįdomus ir rutina apipintas yra gyvenimas, bet juo reikia džiaugtis. Socialinių sluoksnių skirtumai irgi neturi varžyti, jeigu žmonėms yra su savimi gerai. Tokios ir labai į jas panašios temos yra vystomos visos juostos rodymo metu.
Romantiškoji filmo pusė, kuri kartais priverčia susigraudinti, o gal ir nubraukti kokią vieną kitą ašarą, primena N. Sparkso ekranizacijas, tik kad čia neblogai pateikiamas siužetas ir istorijos eiga paima viršų, o ne seilės ir saldžiai atrodantis pigių muilo operų fasadas. Tačiau ,nors ir kaip būtų banalu, bet tenka pripažinti, jog meilėje neegzistuoja barjerai. Tai gražiausias ir jautriausiais jausmas, kuriuo mes turime didžiuotis.
Kaip bebūtų, bet filmas turi nemažai klišių. Ir jos pasireiškia veikėjuose. Pagrindinis herojus Vilas yra ne toks kaip visi – jis turtingas, bet kartu nelaimingas. Vilui gyvenimas atrodo beprasmis, kol jame neatsiranda Lū, kuri savo išvaizda ir manieromis labai primena Betę iš serialo „Bjaurusis ančiukas“. Išore skirtingos, bet vidumi giminingos sielos pajaučia gražų jausmą ir įsimyli. Abu veikėjai pateikti išties neblogai, tarp jų jautėsi chemija, o taip pat juostos peržiūros metu jiems jaučiame simpatiją, bet tai nėra išskirtiniai herojai, kurie gali išsiskirti iš kitų veikėjų panašaus pobūdžio juostose. Filme taip pat pasirodo savo merginai neturintis laiko Patrikas, kurio vieninteliu gyvenimo stimulu yra sportas. Gaunasi toks užburtas ratas, kuris niekur neveda. Gaila, tikrai gaila, nes knygoje herojai turėjo daug daugiau potencialo.
Nors tai ir vienkartinis filmas, tačiau jis yra šiltas, šiek tiek saldus, kai kur rimtas, bet visapusiškai pozityvus ir mielas. Verta pasižiūrėti tiek su antra puse, tiek draugių apsuptyje (nes tai visgi labiau mergaitiškas filmas), tiek ir vienam.
Techninė juostos pusė
Jeigu kas nors paklaustų, kokia techninės filmo dalies pusė sužavi labiausiai, tai atsakymas būtų labai paprastas – garso takelis. Nuostabus, romantika alsuojantis ir lengvas garso takelis paverčia šį pasakojimą į puikų reginį kine. Filmo metu skambančios tokios dainos, kaip grupės Imagine Dragons „Not Today“, leidžia atitrūkti nuo realybės. Viso šito puikaus garso takelio vinimi tampa filmo gale Edo Sheerano hito „Photograph“ pasirodymas. Tiesiog nepakartojama.
Iš kitų techninės pusės pliusų galima paminėti gerą operatoriaus darbą. Standartinis kameros darbas, kuris nėra išskirtinis ar techniškai įspūdingas, bet jis labai tvarkingas Deja, bet vaizdo montažas šiek tiek šlubuoja, nes kai kuriais momentais atrodo, kad scena nepasibaigia, bet jau pereinama prie kitos. Garso montažas tvarkoje. Taip pat gerą įspūdį palieka filmo dizainerių darbas, kurie papuošė Lū veikėjos atlikėją savo suknelėmis ir kitais apdarais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Režisierė Thea Sharrock į savo filmą pakvietė „Hario Poterio“, „Sostų karų“ ir „Bado žaidynių“ žvaigždes, kas padaro šį filmą išties įdomiu reginiu vien dėl visų mėgstamų veikėjų atlikėjų pasirodymo.
Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Samas Claflinas, kuris ne tik kas susidorojo su savo vaidinamo Vilo personažu, bet ir parodė, jog yra gana gabus ir talentingas jaunuolis. Iš visų aktorių būtent Samas šiame filme labiausiai atsiskleidė ir pademonstravo įtikinamą vaidybą.
„Drakonų motina“, Sara Konor ir dabar Lū Klark aktorė Emilia Clarke irgi pasirodo visai gerai. Ją netgi sunku atpažinti, tačiau visgi kai kada jos vaidyba atrodė perdėta. Apibendrinat, tai tikrai smagus personažas, kuriam pavyksta pagyvinti juostos siužetinės linijos vystymą.
Juostoje taip pat pasirodo svarbiausio finalinės „Hario Poterio“ dalies personažo atlikėjas Matthew Lewisas. Išgražėjęs, pasportavęs ir daugiau aktorinės patirties turintis vyrukas. O ir vaidyba nebloga. Taip pat šioje juostoje pasirodo Vanessa Kirby, Jenna Coleman, Brendanas Coyle‘as ir Charlesas Dance‘as.
Verdiktas
„Aš prieš tave“ – mielas, šiltas, pozityvus, kartais sugraudinantis, bet kartu ir pernelyg saldus filmas, kuriame gvildenama tema apie gyvenimo ir žmogaus gyvybės svarbą ir egzistuojančias meilės ribas, kurias galima peržengti. Kartu tai ir pavykusi rašytojos Jojo Moyes romano ekranizacija, kuri savo lengvai kramtomu turiniu lenkia daugelį kitų panašaus pobūdžio filmų.
