ARTEMIS: Žudikų viešbutis

Hotel Artemis

„Geležinio žmogaus 3“ (angl. „Iron Man 3“) ir „Neįmanomos misijos: slaptosios tautos“ (angl. „Mission: Impossible – Rogue Nation“) scenaristas Drew Pearce‘as nusprendė pats imti visas vadžias į savo rankas ir pirmą kartą sėdo į režisieriaus kėdę. Jo debiutas – kriminalinis filmas „Artemis. Žudikų viešbutis“ (angl. „Hotel Artemis“). Tai juosta, kuri tikrai gali atrasti savo žiūrovą, bet tuo pat metu, tai kūrinys, kuris puikiai parodo, kokį ūminį negalavimą dabar patiria Holivudo filmų fabrikėlis.

Filmas mus nukekelia į distopinius 2028 metus ir nusikaltimų bei riaušių kamuojamą angelų miestą Los Andželą. Kataklizmus išgyvenančiame mieste egzistuoja viena saugi vieta – viešbutis „Artemis“. Tačiau ji nepasiekiama paprastiems mirtingiesiems. Tai slapta nusikaltėlių ligoninė, kurioje žaizdas išsilaižyti gali tik narystę šiame viešbutyje turintys nuožmiausi nusikaltėliai. Daugiau nei dvidešimt metų viešbutį valdo ir nusikaltėlius slaugo „Seselės“ pravardę turinti medikė (akt. Jodie Foster). Nors įstaigoje galioja keletas esminių taisyklių, tačiau ar galima tikėtis, kad įstatymų laužytojai jų laikysis? Vieną vakarą į viešbutį supuolę svečiai net nenumano, kad ši jų viešnagė gali būti ir paskutinė.

Pradėkime nuo to, kad Drew Pearce‘as sugebėjo užmesti visai skanų jauką, ant kurio filmo pradžioje lengva pasimauti. „Artemis“ atrodo stilingas, šiek tiek fantastikos elementų turintis šiuolaikinis neo-noir filmas. Gerai padarytas tokio tipo kūrinys tikrai turi galimybę tapti kultiniu ir pakerėti grupeles dėl jo pamišusių kinomanų. „Artemis“ turėjo tokią progą, tačiau ja nepasinaudojo.

Filmas mus nukelia niūrų netolimos ateities vaizdinį. Los Andželo gatvėse vyksta masiniai protestai ir riaušės dėl vandens išteklių. Tai skamba visose naujienų laidose ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios viešbučio svečiai nenori kišti nosies į lauką. Tačiau ši linija ties tuo ir pasibaigia. Pakeitus tai gamtos kataklizmais ar masiniais protestais šiomis dienomis, niekas iš esmės nepasikeistų. Toks specifinis įvykių parinkimas leido tikėtis, kad žmonių maištas ar vandens trūkumas kaip nors tiesiogiai ir stipriai paveiks pagrindinę filmo siužetinę liniją. Bet tai buvo tik šalutinis akcentas, kuris didelės prasmės ir neturėjo. Istorijos nukėlimas į ateitį leido D. Pearce‘ui įduoti veikėjams į rankas įvairius ateities žaisliukus, kaip hologramos ar labai lengvai prieinami žmogaus organus spausdinantys 3D spausdintuvai. Tačiau tai irgi atrodė tik kaip šalutinės dekoracijos, kurių nebuvimas ar pakeitimas dabartiniais atributais, iš esmės nebūtų sugriovęs pačio filmo. Žinoma, į tai galima nekreipti dėmesio. Tačiau šiek tiek erzina toks atsainus kūrėjų požiūris. Jei jau pasirinkai ateitį ir tokį specifinį kontekstą, tai būk mielas, integruok pilnai jį į visą istorijos visumą. Šiuo atveju, orkestras groja vieną melodiją, o dainininkai traukia visai kitą dainą.

Istorija taip pat gerokai šlubuoja. Filmas mums rodo vienos nakties įvykius, kurie, kaip galima nesunkiai nuspėti, nesikloja taip, kaip įprasta viešbutyje. Siužeto užuomazga intriguoja, tačiau vėliau viskas vystosi vangiai, kol paskutiniame veiksme vadžios yra pilnai paleidžiamos iš rankų ir mes matome visišką balaganą. Didelė dalis holivudinių kūrinių susiduria su problema, kad egzistuojant įdomiai pradiniai minčiai bei lengvai dėliojantis dėstymui, nebežinoma kaip viską išnarplioti. Tad dažnai iš pradžių intrigavę ir sudominę filmai, pabaigoje nuvilia neorginaliomis atomazgomis. Šios juostos atveju, atrodo, jog D. Pearce‘as nenuėjo net pusės kelio. Viskas pasibaigė ties intriguojančia pradžia, o ką daryti toliau buvo nebeaišku ne pabaigoje, o istorijos dėstymo užuomazgose. To pasekoje, vangiai besivystęs siužetas pabaigoje mums padovanojo nuspėjamus ir banalius rezultatus.

Praktiškai identiškų problemų turėjo ir filmo veikėjai. Pradžioje praktiškai visi veikėjai atrodė kaip išskirtiniai ir įdomūs, tačiau vėliau plėtojimas sustojo, tad kokius mes juos pamatėme pirmosiomis minutėmis, tokius pasibaigus filmui ir palikome. Veikėjai neturėjo progos tapti varomąją kūrinio ašimi, nes jų augimas baigėsi net neprasidėjęs. Dėl to, galutiniame rezultate mes matome į vieną vietą sumestus jau matytus šablonus, kurie ypatingai sužavėti negali. Ar tai būtų Sterlingo K. Browno vaidinamas per daug moralus stilingas gangsteris, ar Charlie‘io Day‘aus įkunijamas kvailokas hedonistas ginklų prekeivis. Vienintele išimtimi galima laikyti Jodie Foster vaidinamą seselę. Po pertraukos į didžiuosius ekranus grįžusi aktorė sugeba įtikinamai perteikti savo veikėjos patiriamą kančią, nors kai kurie jos likimo smūgiai irgi atrodė primesti ganėtinai dirbtinai ir be išmonės. Tačiau J. Foster yra J. Foster ir net iš vidutiniškai parašytos veikėjos istorijos ji sugeba išlaužti stipriausią filme matomą veikėjo vidinę dramą.

Kad iš viso šio skaitalo nesusidarytumėte įspūdžio, jog „Artemis. Žudikų viešbutis“ yra visiškai dėmesio nevertas filmas, dabar bus truputėlis pagyrų. Atmetus visą perteklinį distopinės ateities vaizdavimą, juosta yra stilinga ir įtraukia savo atmosfera. Tiems, kuriems patinka wannabe nuariniai filmai, šis kūrinys turėtų patikti. Meninis apipavidalinimas gerai perteikiamas kostiumais, dekoracijomis, kokybišku kameros darbu bei neblogu muzikiniu takeliu. Jei grupės The Mamas & the Papas daina „California Dreamin‘“ jums neasocijuojasi tik su serialu „Moterys meluoja geriau“, tai viena pirmųjų filmo scenų jums turėtų ypatingai patikti. Vis tik, net ir tokiose stilistiniuose epizoduose buvo juntamas D. Pearce‘o režisūrinis nepatyrimas ir debiutatanto atgrubnagiškumas, tačiau polėkis matyti ir tai smagu, o klaideles kartais galima praleisti pro akis, nes kas nebando, tas niekada nieko gero ir nepadaro.

Smagus ir filmo aktorių kolektyvas. Nors veikėjų istorijos ir šlubavo, buvo malonu stebėti talentingus profesionalus ekrane. Po kūrybinės petraukos sugrįžusi J. Foster džiugino savo meistriškumo, o jos vaidinama veikėja buvo viena stipriausių juostos dalių. Sterlingas K. Brownas, Sofia Boutella ir Dave‘as Bautista vaizdo negadino, o nors trumpam ekrane pamatyti pamatyti Jeffą Goldblumą yra visada nuostabu, nes pasirodant šiam vienam nuostabiausių pasaulyje sutvėrimų patiri mažyti katarsį.

Nors šiame filme galima įžvelgti gerų dalykų, po peržiūros lieka šioks toks kartėlis. Nedidelis nusivylimas, jog buvo galima padaryti geriau, kokybiškiau, įdomiau. Atrodytų, kam turi rūpėti eilinis Holivudo projektas, juk nuo jo sėkmės ar nesėkmės nepriklausys tai, ar sapnų fabrikas toliau keps kino projektus. Ir taip, ir ne. „Artemis. Žudikų viešbutis“ nebuvo paremtas jokia knyga, jokiais komiksais, tai nebuvo jokio praėjusio amžiaus filmo ar serialo perdirbinys. Tai buvo originalus filmas su originalia idėja. Tačiau jo išpildymas toli gražu nebuvo tobulas, o bilietų pardavimai rodo, kad žiūrovai taip pat nebuvo suvilioti D. Pearce‘o idėja. O tai liūdina, nes didžiosios kino studijos gali toliau su nepasitikėjimu žiūrėti į naujas ir originalias idėjas ir neinvestuoti į jas. Daug geriau sukalti dar vieną komiksinė filmą nioliktąjį „Terminatoriaus“ tęsinį/perdirbinį. Originalumas Holivude miršta. Ir dėl to gaila, kai filmas, turėjęs galimybę suspindėti tarp visų holivudinių pusfabrikačių, užgeso taip ir nesužibęs.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles