Holivudui dar nepabodo maištaujantys ir savęs ieškantys paaugliai. Holivudui dar nepabodo rodyti įvairias meilės išraiškas ir būdus joms garsiai pasakyti. Ir būtent todėl Holivudas siūlo pažiūrėti dar vieną šios kategorijos filmą – Greg‘o Berianti kurtą „Su meile, Saimonas“ (angl. „Love, Simon“).
Paauglys Saimonas (aktorius Nick‘as Robinson‘as) gyveną paprastą paauglišką gyvenimą – eina į mokyklą, susitinka su geriausiais draugais, „nusikalto“ prieš tėvus vėlyvu grįžimu iš vakarėlio ar veliasi į įvairiausius meilės daugiakampius. Kol vieną dieną interneto erdvėje pasirodo slaptasis Blue – Saimono mokykloje besimokantis homoseksualus vaikinas. Ir čia jo gyvenimas virsta jau ne tokiu įprastu: bijodamas ir pats tai prisipažinti garsiai, pradeda slaptąjį susirašinėjimą su Blue, kur elektroniniuose laiškuose du jauni žmonės išlieja viską, kas gula ant širdies. Bet viskas taip lengvai ir sklandžiai būti negali, tad bendraklasiui aptikus laiškus prasideda šantažavimai, ir nesibaigiantys laviravimai tiesa iki tol, kol bus surastas už Blue slapyvardžio besislepiantis vaikinas.
Istorija prasideda standartiškai, dienoraščio pasakojimo forma: „Sveiki, esu Saimonas, gyvenu taip ir taip, tačiau turiu paslaptį…“. Pristatoma šeima, draugai, pomėgiai ir viskas, kas sukuria įprastinio gyvenimo atmosferą. Po trumpos įžangos veiksmas esamuoju laiku pradeda rutuliotis atsiradus paslaptingajam vaikinui, (neatsiskleidus) prisipažinusiam homoseksualumą. Pridėjus šiek tiek dramos – šantažo iš bendraklasio, kuris nori atskleisti susirašinėjimą ir tapatybes, ir jausmų painiavą tarp geriausių draugų – istorijos finalas tampa aiškus. Aišku, kad kulminacija bus paslaptingojo vaikino pasirodymas ir sprendimas, ar jie gali būti pora su Saimonu. Režisierius ir scenaristai (Elizabeth Berger ir Isaac‘as Aptaker‘is) tikrai nesivertė per galvas bandydami sukurti ir parodyti įmantrią istoriją, kurios vingius būtų sunku sekti ir kurios nebūtų įmanoma nuspėti. Viskas čia pakankamai aišku, jei esi matęs nors vieną panašų, paaugliškas meiles mokykloje pasakojantį filmą. Tad šis filmas yra 110 minučių rami kelionė, leidžianti savęs per daug nekvestionuoti ir neapkrauti įtampomis, o tiesiog mėgautis… ta pirmąją meile?
Šis kūrinys, akivaizdu, yra kurtas šių dienų auditorijai, šių dienų paaugliams. Visa filmo aplinka kuria ir rodo paprastą amerikietišką gyvenimą: paaugliai savomis mašinomis važiuoja savarankiškai į mokyklą, prieš kurią sustoja kavos išsinešimui, nes juk „visi greito gyvenimo tempo vedami šiuolaikiniai žmonės taip daro“. Mokykloje šmaikštusis direktorius Vortas (akt. Tony Hale) draudžia naudoti išmaniuosius telefonus, tačiau žinoma, mokiniai net ir tokias taisykles apeina, nes labiausiai rūpi ne mokslai, o kunkuliuojantys, maištauti norintys jausmai ir dramos tarp draugų. Idiliškai pavaizduota šeima: tėvas Džekas (akt. Josh‘as Duhamel‘is) – savo mokyklos laikais buvęs amerikietiškojo futbolo komandos kapitonas, vedęs šauniausią mokyklos merginą Emilę (akt. Jennifer Garner). Amerikietiškuose filmuose kitaip būti ir negali. Tad ir čia jie kuria suprantančių ir be išlygų vaikus priimančių tėvų vaidmenis. Dar nepamirškim ir interneto visagalio, kurio platybėse daug informacijos pražūsta, tačiau dar daugiau tampa atskiru gyvuojančiu objektu savaime. Čia paaugliai rašo patys, ir iš čia sužino pirmiausiai visas naujausias paskalas, nes juk ši, skaitmeninė erdvė, jau yra nuolatos šalia tavęs. Arti taip, kad žodžių gyvai savo lūpomis ištarti jau nebereikia, ir vis tiek jie pasiekia kitus – būtent dėl to vienintele filmo intriga tampa paslaptingasis Blue, rašantis asmeniškus elektroninius laiškus, tačiau nerodantis savo tikrojo veido.
Dar vienas šių dienų akcentas – šiuolaikinė pop muzika. Tikrai neišgirsite meilės balades dainuojančios Celine Dion ar Barri‘o White‘o, tačiau filme pakankamai dažnai skamba užvedanti, dabartinių dienų šokių aikšteles valdanti muzika. Galbūt herojai jų ir neniūniuoja, bet neabejotinai tai darysite jūs. Na gerai gerai, kartą filme nuskamba Whitney Houston hitas „I wanna dance with somebody“, ir sena kalėdinė „Jackson 5” daina, tačiau bendrame kontekste jos ne tokios jau ir senos ar nostalgiškos atrodo. Elektroniniai ritmai, švariai atlikta techninė filmo pusė – tiek kinematografija, tiek montažas, – yra tiesiog gera, akių negadinanti, tad nelabai ir verta išskirtinio paminėjimo.
Kaip bebūtų, ar gal kam nors labai paviršutiniškai beatrodytų, šis filmas yra apie meilę. Mūsų dienų aktualijas – (ne)mokėjimą priimti įvairių jos formų. Apie iš to kylančią baimę žmonėms apie tai kalbėti garsiai, ypač jei myli ne standartiškai (turbūt suprantat tarp eilučių, ir atskiro pa(si)aiškinimo ką žodžiu „standartiškai“ noriu pasakyti, nebereikia). Turbūt viena geriausių filmo scenų yra ta, kur ironiškai pažvelgiama į heteroseksualių žmonių prisipažinimus. Paaugliai prisipažįsta tėvams, kad juos domina ir jie myli priešingos lyties atstovus, ir tėvų reakcija yra tokia, kokia dažnai būna išgirdus homoseksualaus žmogaus prisipažinimą – suprask, tai kažkas „blogo“, ir „už ką man taip“. Po šiais ironijos sluoksniais paslėpti vis dar gyvi mūsų dienų skauduliai.
Aktoriai su savo užduotimis susitvarkė irgi neblogai. Pagrindinį herojų Saimoną įkūnijęs Nick‘as Robinson‘as jau irgi ne naujokas filmų aikštelėje – mums puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Man esi viskas“ (angl. „Olly“), ar „Juros periodo pasaulio“ (angl. „Jurassic World“). Kiti jaunieji aktoriai galbūt matyti ir nebuvo, tačiau tikrai turintys perspektyvų. Jei norit šiokių tokių pikantiškų detalių, štai: filmo pabaigą vainikuojantis Saimono ir paslaptingojo Blue bučinys nominuotas šių metų MTV filmų ir televizijos apdovanojimams. Na ne tik nominuotas, bet ir prieš porą dienų įvykusiuose apdovanojimuose pripažintas geriausiu!
Finalinė filmo scena vyksta pramogų parke, Saimonui sėdint apžvalgos rate. Kaip buvo minima filme, gyvenimas juk sukasi ratu, ir po nusileidimo laukia vėl pakilimas. Nors ši istorija ir nėra stebinanti, stebuklingai gera iš scenarijaus ar techninės pusės, tačiau ji turi keistai magišką charizmą. Ir kas svarbiausia – ji kalba šių dienų jaunimo kalba, tad turbūt ne veltui mūsų tikroji (ne filmo) interneto platybė slepia daug teigiamų, paauglių lūpomis kalbančių atsiliepimų. Nes šis filmas yra gražus ir reikalingas, nes jis… su meile!
