„Pasmerktoji“

Kostiuminių dramų specialistas Joe Wrightas yra vienas talentingiausių mūsų dienų britų režisierių, kurio meistriškos rankos dėka galime mėgautis 2005 metais pastatytu „Puikybė ir prietarai“, emocionaliu ir įtampoje laikančiu 2007 metų filmu, net septynių Oskarų nominantu bei Auksinių Gaublių už geriausią metų dramą laureatu „Atpirkimas“ bei išradingu veiksmo filmu „Hana“. Po 2011 metų savo debiuto veiksmo filmų žanre, žinomas kino kūrėjas sugrįžta prie savo stichijos – kostiuminių dramų. Šį kartą režisierius pristato vieną laukiamiausių 2012 metų projektų, pastatytą pagal nemirtingą rusų klasiko Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“, bei kviečia visus dar kartą pasinerti į kupiną intrigų, meilės, nesusipratimų dramą, kuri išvysta dienos šviesą visiškai naujame ir iki šiol nematytame stiliuje.

Apie ką mes čia..

Vos aštuoniolikos metų ištekėjusi už nemylimo žmogaus, Ana jaučiasi vieniša. Gražus gyvenimas, turtai, visuomenės statusas jai yra svetimi. Susipažinusi su rusų didiku ir kavaleristu Vronskiu, stulbinančio potraukio vyru, moters jį įsimyli, tačiau ši aistra privalo būti slepiama. Po laiko atskleidęs žmonos paslaptį, Aleksejus reikalauja skyrybų, o tai iš karto prieš visą visuomenę pasmerkia Aną, kuriai iškyla dilema – gyventi auksiniame narve su nemylimu žmogumi, ar leistis į meilės avantiūrą su geidžiamu vyru.

Kūrinio vidus

Einant į šį filmą iš karto kyla mintis, jog jau sukurta tiek visokiausių šio unikalaus literatūrinio kūrinio ekranizacijų, jog pamatyti kažką naujo bus labai sunku. Klysti yra žmoniška, todėl žiūrovas gauna filmą visai kitokiame stiliuje nei iki šiol buvo matyta. Žinoma, 1967 metų knygos ekranizacijos lygio iki šiol joks kitas projektas nepasiekė, tačiau po peržiūros galima teigti, jog Rightas gal ir nesukūrė siužetinės linijos viršūnės, tačiau pati stilistika labai įsimintina. Visų pirma, filmas ir jo siužetinė linija orientuojasi į teatrinį pastatymą. Visą juostos laiką scenos rodomos tokiu būdu, lyg sėdėdami kėdėje stebėtume spektaklį. Iš vienos pusės tai labai įdomus ir išraiškingas bandymas perteikti knygą, iš kitos – labai sunkiai įsivažiuojantis veiksmas. Kalčiausias čia yra scenarijus, nes jo dėka atsisakoma vientisos linijos, parodomos tik tam tikros scenos, nėra bendros veiksmo jungties. Taip pat buvo atsisakyta ir daugelio esminių knygos momentų, nors jeigu viską sudėtume į vieną filmą, tai jo trukmė išaugtų triskart. Nuobodžiai ir nesklandžiai pateiktas veiksmas nėra didžiausia juostos problema – kur kas daugiau dėmesio į save atkreipia personažų netikslumas. Didžiausias šio darbo minusas yra blankiai, neišraiškingai bei tiesiog neįtikinamai parodytas grafo Vronskio portretas. Didžiausia kaltė ta, jog aktorius visiškai netinka šiam personažui. Nepastebimas joks vyriškumas, jokia aistra, o tik saldus ir sumišęs vaizdas šio esminio knygos personažo veide. Neįtikinama ir pati titulinė veikėja. Šaltas personažas, sunku patikėti, jog ją buvo užvaldžiusi aistra. Puikiai perteikiamas vos vienas šios meilės istorijos veikėjas, meilės trikampio juoda avis – Aleksejus Kareninas. Stiprus ir valingas personažas. Visi kiti yra lyg baldai, stovintis patalpoje – jokios charizmos. Prie nuosmukio prisideda ir supaprastinti dialogai tarp veikėjų, nes prisiminus knygą ir kokias frazes ir iškalbą turėjo Vronskis,  darosi tiesiog liūdna ir tuo pačiu keista, nes visgi britai kūrė filmą, o ne amerikiečiai. Vienintelis dalykas, kuris buvo tobulai pavaizduotas scenarijaus dėka – pati Kareninos dilema bei visuomenės vaizdas, kurį emocionaliai perteikė antraplaniai ir trečiaplaniai veikėjai. Išraiškingos choreografijos metu pateikiami visi pagrindinių personažų jausmai. Pyktis, aistra, liūdesys, noras būti geriausiam – tas ir pagyvina visą filmo veiksmą, tačiau tai tik labai maža dalis šios juostos visumos. Esminis pabaigos momentas ir pati juostos pradžia lyg ir susiję, tačiau visai nėra šarmo, tragedijos, dramatinės pabaigos, yra tik paprasta pabaiga, kurią lydi finaliniai titrai. Sausas finalas visgi dar labiau sumažina filmo vertę bei duoda peno apmąstymams, ar visgi buvo verta tokiu būdu ekranizuoti tokį didingą literatūrinį kūrinį. Aplodismentai tik režisūrai – ji buvo didžiausias filmo variklis, nors iš dalies šiek tiek gaila Joe Wrighto. Tokiam kino kūrėjui tai gana prastai parašytas scenarijus. Apibendrinant, tai filmas vienam kartui pasigrožėti į vizualiai nepriekaištingą foną, bet tikrai ne į draminį potencialą, kuris taip išraiškingai pateiktas Levo Tolstojaus romane.

Techninės pusės ypatumai

Kaip jau anksčiau buvo minėta, svarbiausias juostos koziris yra vizualiai tobulas fonas. Labiausiai krentantis į akis yra kostiumų dizainas, nuostabūs rūbai, kurie atspindi anų metų rusų aukštuomenės madas bei nors kiek nuteikia to laikotarpio atmosferai. Dekoracijos, nors ir teatrinio stiliaus, tačiau jos turi žavesio. Labai dvasingai bei prašmatniai papuoštos patalpos turi šarmo, estetikos, subtilumo. Šią gražią estetinę pusę ir atmosferą papildo nuotaiką kaitaliojančios muzikinės kompozicijos. Puikaus garso takelio dėka galima pasijausti lyg rojuje. Prie juostos bendro fono prisideda ir vizualūs efektai, kurių panaudota tikrai labai daug, tačiau neperdėtai. Išraiškingai su kameros objektyvu žaidžia operatorius Seamusas McGarvey, gavęs Kino Akademijos nominaciją už savo padarytą darbą. Jis vaizdžiai perteikia kiekvieną patalpą bei personažų jausmų vidų, kuris atsiskleidžia scenarijaus dėka. Choreografija, jausmingas ir šiltas šokis – vienas didžiausių juostos privalumų. Gaila, jog tokio potencialo knygą išraiškingiau perteikti sugeba techninė pusė nei scenaristai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Talentingi aktoriai, susirinkę suvaidinti įsimintinų literatūrinių personažų, iš dalies pateisina lūkesčius, tačiau yra ir tamsių momentų. Pagrindinės veikėjos atlikėja, talentingoji Keira Knightley, gana gerai suvaidino savo personažą, tačiau scenarijaus dėka jis gavosi labai sausas ir monotoniškas, nesijautė veikėjos tragedija. Aaronas Tayloras Johnsonas irgi yra vienas talentingesnių jaunos aktorių kartos atstovų, tačiau didžiausia bėda yra ne aktoriaus sugebėjimuose perteikti personažą, bet jo išvaizdoje. Visiškai netikęs studijos pasirinkimas įkūnyti Vronskį. Per saldus, per jaunas, nevyriškas – tipinis jaunų mergaičių svajonių vyras. Užtat galima pasidžiaugti dėl Jude Law, kuris po truputį iš saldaus berniuko pavirto puikiu ir vyrišku aktoriumi. Stipriausiai suvaidintas ir pavaizduotas Aleksejaus  personažas džiugina visomis pasirodymo akimirkomis. Vienintelis veikėjas, kuriame jaučiami visi jausmai ir tragedija. Antraplaniai aktoriai neturėjo jokios charizmos, jokio išskirtinumo pasirodant scenose, todėl šį spektaklį galima drąsiai pavadinti Jude‘o Law benefisu.

Verdiktas

„Ana Karenina“ – tai išties išskirtinis savo vizualiai pateikta forma kūrinys, kuris gali džiuginti akis prašmatniu teatriniu pastatymu. Filmas, neturintis jokios dvasinės vertės, neprilygstantis klasikinei 1967 metų ekranizacijai ir visiškai netikęs kaip literatūrinio kūrinio atvaizdas ekrane. Silpnai parašyto scenarijaus dėka mes gauname dar vieną bandymą perkelti į kino ekranus nemirtingą romaną, tačiau tai dar vienas nelabai pasisekęs bandymas, kuris negali pasigirti niekuo išskyrus tobulą vizualinę pusę.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Genadijus / 2013 vasario 8

    Recenzijos autoriui norėčiau palinkėti pasidomėti scenarijaus autoriaus T. Stoppardo kūryba, o tik tada vertinti patį filmo scenarijų, kuris, mano nuomone, kaip tik viena iš stipriausių filmo vietų, šalia vizualiosios ir garso apipavidalinimo. Teatrališka vieno paties žinomiausio chrestomatinio rusų klasiko romano ekranizacija tiesiog puikiai perteikė XIX a. Rusijos aukštuomenės keistenybes ir bandyma perimti Vakarų tendencijas. Sutinku, įterpti komiški momentai, puikiai išspręsti scenų „perėjimai“ (didelis filmo montažo režisieriaus nuopelnas), juostą priartino prie pramoginio filmo žanro, tačiau šių dienų žiūrovui žiūrėti statišką, puikiai žinomą istoriją, jau ekranizuotą daugiau nei 20 kartų būtų tikrai ne taip ir įdomu. Manau, kad būtent netradicinė filmo interpretacija ir lėmė nevienareikšmišką filmo vertinimą ir priėmimą tarp pasaulio kino kritikų ir apdovanojimų dalintojų, nors vilčių dėta tikrai nemažai. Šiam filmui reikia laiko, reikia vertinimo iš laiko perspektyvos, netradicinės žinomų kūrinių interpretacijos visuomet susilaukia priešingų nuomonių, bet ar ne tokia meno (šiuolaikinio!) prigimtis – skatinti naują požiūrį ir vertinimą į tai, kas daugelį metų atrodė nepakeičiama ir nepaneigiama.
    Didžiausi klausimai iškyla vertinant aktorių darbus. Taip, J. Law šioje ekranizacijoje nepakartojamas, atskleidęs visiškai naują tipažą nei jį esame įpratę matyti (vienas geriausių aktoriaus vaidmenų nuo prieš beveik dešimtmetį sukurto „Šaltojo kalno“). Anos vaidmenį sukūrusi Keira Knighley nepasiekė tokio paveikumo, koks buvo filmuose „Puikybė ir prietarai“, „Atpirkimas“ ar net praėjusių metų „Pavojingas metodas“. Pakankamai greitas filmo tempas ir didelė filmo kūrėjų orientacija į vizualizaciją neleido aktorei iki galo išvystyti tikros personažo dramos, stambūs veido planai vietomis atrodė perdaug dirbtinoki, o finalinė scena (nors tuo filmas anaiptol nesibaigia) vaizdu išspręsta nepriekaištingai, tačiau nepasiekė tikėtos kulminacijos. Grafo Vronskio vaidmenį sukūręs jaunasis pasirodė silpniausiai ir atliko jei ne pagrindinio nedaug kalbančio statisto, tai fragmentiško ir trafaretiško „žigolo“ vaidmenį, taip ir nepadėjusio atskleisti tikros A. Kareninos pasirinkimo dramos.

    • Karolis Račas / 2013 vasario 9

      Ačiū už konstruktyvią kritiką : )

  2. Sibelė / 2013 vasario 11

    filmas visiška nesąmonė, didžiulis nesusipratimas. kinas teatre?? kodėl, na kodėl tokią istoriją reikėjo taip sugadint… nusivyliau labai 2/10

  3. Emegm / 2013 vasario 23

    Visiskai pritariu vertinimui, pats ji ivertinau 6/10 obuolys.lt. Nepritarciau, kad muzikinis takelis „puikus“. Is tikro jis puikus tik tuo, kad yra beveik standartinio blankumo – nekrenta i atminti ir neerzina ausies, taciau praktiskai niekuo neprisideda prie itampos momentu, dramatiskumo filme isryskinimo. Alicia Vikander vaidmuo man visgi patiko, nevadinciau niekuo neissiskirianciu. Aisku, is princeses – i pelenes siuzetas nelabai kaip ziurisi, bet cia jau paties Levo Nikolajeviciaus rastuose taip rasoma. Beje, tiek Bafta, tiek Oskarams jis buvo nominuotas po 1 karta daugiau, nei nurodote.