„Beviltiškas romantikas“
Režisierius Scottas Hicksas, padovanojęs romantiškas bei gyvenimiškas komedijas, tokias kaip „Meilės receptas“, „Berniukai grįžta“, ir mistinę dramą „Širdys Atlantidoje“, pristato romantinę dramą apie negailestingus gyvenimo išbandymus kovojant dėl nepriekaištingo meilės jausmo. Filmas pastatytas pagal labai populiaraus Amerikoje rašytojo Nicholaso Sparkso bestseleriu tapusią novelę, jo talentingos plunksnos dėka pasaulis išvydo kultine tapusią 2004 metų dramą „Užrašų knygelė“ bei 2010 metais pasirodžiusį silpną darbą „Brangusis Džonai“.
Karinis konfliktas Irake, į kurį turėjo įsikišti demokratijos pasaulyje palaikytojos JAV, pasiglemžia daug jaunų, energingų, perspektyvių vaikinų gyvybių. Tarp išlikusių gyvų jaunuolių yra ir gyvenimo patirties turintis jūrų pėstininkas Loganas, kuriam karas tai lyg atsitraukimas nuo realybės. Jis kovos lauke atsitiktinai randa nepažįstamos, tačiau gražios ir nuoširdžių akių merginos nuotrauką, kuri tampa lyg talismanu vaikinui bei priesaika jam pačiam, jeigu nežus kare surasti fotografijos savininkę. Atradęs merginą vardu Betė ir įsidarbinęs pas jos močiutę Elę, Loganas bando pavergti gražuolės širdį, nors ji turi savo gyvenimo palydovą. Tačiau jos sūnui Benui Loganas iš karto patiko, todėl vaiko nuolankumas nepažįstamam gali suartinti jo motiną Betę su neseniai pasirodžiusiu įsimylėjėliu.
Atsižvelgus į tai, kad filmas sukurtas pagal Nicholaso Sparkso novelę, kuriai kaip ir būdingas iš pradžių kartaus, o vėliau gardaus saldainio pavidalas, bet būtent šis darbas sukuria labai didelę priešpriešą romantiškam filmo kontekstui, pagal rašytojo novelių motyvus virstantį iš rimtesnės idėjos į muilo operos struktūrą įsiterpiant režisieriaus interpretuotam vaizdui. Pats karas parodytas beveik epizodiškai ir jis buvo, švelniai tariant, labai jau mergaitiškai pagražintas. Nėra filme tos karinės jaudulio atmosferos, dėl kurios reikėtų prijausti Logano personažui, jaučiasi vidinis tuštumas bei pilkas karo fonas. „Brangusis Džonas“ irgi turėjo panašių problemų, bet ten nors paties karo įsigilinimas buvo matomas plačiau. Gėrio motyvas , kuris vaizduojamas iš močiutės personažo, iš dalies aktualiai pateiktas, nes paties personažo specifika reikalauja tokio įsiterpimo į vidinę juostos ramybę, bet gaunamas silpnai įgyvendintas galutinis rezultatas . Neapykantos bei pavydo kontekstas šuoliuoja atskirai nuo pačios filmo pagrindinės minties. Romantikos filme yra, bet jos pateikimas šaltas, o kartu kai kur tiesiog matėsi kopijavimas iš to paties Sparkso ekranizuotos „Užrašų knygelės“ . Karti meilė, kuri ateina netikėtai ir dėl jos galima net gyvybę paaukuoti , šiame darbe nejaučiama visiškai.
Techninis filmo pavidalas irgi silpnai įgyvendintas ir būtent operatoriaus darbas trukdė įsimintinam bendram vaizdui susidaryti. Irako vaizdavimas emocinės stiprybės nesuteikia, o priešingai – parodytas patriotiškai, nutrinant tą tikrą košmarą, kuris buvo iš tikrųjų. Garso takelis – vienintelis šviesus filmo spindulys. Jo grakščiai suderintos kompozicijos atitraukia akį iš bendro neskoningai sukurto vaizdo ir leidžia nors akimirkai pasinerti į romantinės atmosferos jūrą, kurios iliuzija greitai sudūžta į šipulius ir matoma tik purvina bala. Montažas neaiškiai atliktas, nes kai kurie filmo epizodai blogai yra paaiškinti, o perėjimas iš vienos veiksmo scenos į kitą laužo filmo eiliškumą siužetinės linijos prasme.
Merginų numylėtinis Zacas Efronas, išsivadavęs iš „Vidurinės mokyklos miuziklo“ pančių, jau trečią kartą bando įrodyti, kad jis pats sugebės ant savo pečių ištempti visą filmą vien dėl savo pavardės svorio. Kaip bebūtų gaila, tačiau po visai smagios komedijos „Vėl Septyniolikos“ bei graudinančios dramos „Čarlio Sent Klodo mirtis ir gyvenimas“ čia jis neparodo visiškai nieko. Bandymas sukurti stiprų ir dramatinį personažą atrodo labai juokingai, nes tokios saldžios išvaizdos žmogui su ne iki galo apžėlusiu veidu vaidinant tikrą vyrą sukuriama priešprieša pačiam personažui. Emocijų išreiškimas, bandymas ir tik bandymas atrodyti subrendusiu vyru niekaip negali stipriai pateikti aktoriaus, kuris pakviestas į filmą tik dėl komercinių tikslų privilioti moterišką auditoriją. Vos tik įsibėgėjanti Holivude aktorė Taylor Schiling, suvaidinusi romantinę Logano pasiją Betę, vaidina įtikinamiau, tačiau nemažai epizodų, kur matomas hiperboliškas emocijų išreiškimas, o tai trukdo personažo psichologiniam portretui nustatyti. Žinoma labiausiai šarmingai šioje juostoje atrodo Blythe Danner iš „Paskutinio tėvų išbandymo“ trilogijos, vaidinusi Elę, tik, deja, jos personažas buvo mažai pastebimas, nors potencialas didžiulis, atsižvelgiant į tai, kad gėrio kontekstas buvo nuslopintas. Ryškiausiai pasirodo jauniausias filmo aktorius, dešimtmetis Riley‘is Thomasas Stewartas, įkūnijęs mažąjį Beną. Berniukas savo darbą atliko šiltai ir mielai, o tai ir buvo gražiausiais pasirodymas šiame filme.
„Amžinai tavo“ – tai silpnai ekranizuotas filmas pagal to paties pavadinimo novelę, nenešantis tos atmosferos, kuri yra jaučiama skaitant kūrinį. Personažų neigiamas pavaizdavimas sukūrė didžiausią juostos problemą, nes jų dvasia prislopinta nereikalingų emocijų bei tuštybės. Scenarijaus interpretacija kūrinyje atspindi vien tik epizodines detales, kurios susijungusios į visumą atveria tik vieną medalio pusę, pamirštant apie svarbias gyvenimiškas vertybes.
