Amerikietiškas apiplėšimas

Filmai apie apiplėšimus ir vagystes yra tikrai dažni. Galbūt dėl to, kad tai yra savotiškas uždraustas vaisius, už kurį galima netekti ir laisvės. Tai jokiu būdu nėra pateisinama veikla, tačiau kine matomi vaizdai dažnai kaitina kraują ir kelia adrenalino kiekį, taip suteikiant šiokį tokį prisilietimą prie nusikalstamo pasaulio. Vieni filmai yra gražūs, smagūs ir inteligentiški. Atrodo, kad veikėjai visuomet būna laimingi ir patenkinti, o pasiektas tikslas, įvykdyta vagystė, yra nieko blogo neturintis reiškinys. Tokie filmai, kaip „Itališkas apiplėšimas“, „Oušeno“ trilogija ar net ta pati „Misija neįmanoma“ užliūliuoja ir suteikia tik gerą pramogą. Yra ir kitokia apiplėšimų filmų sritis, kuriose viskas pastatoma ant kortos, nėra nieko gražaus tik pavojingas gyvenimas, kraujas ir skriejančios kulkos. Vienas įsimintiniausi filmų apie banko apiplėšimą yra „Šuniška popietė“ su Alu Pacino arba „Miestas“ su Benu Afflecku. Dabar prie šių pavojingų ir purvinų darbų bando prisijungti ir naujausia savaitgalio premjera „Amerikietiškas apiplėšimas“.

Turinys

Iš kalėjimo paleistas Frenkis grįžta aplankyti savo jaunesniojo brolio, kuris dėl ankstesnių darbelių šaltai priima savo vienintelį likusį giminaitį. Priežastis paprasta – Džeimsas baigia susitvarkyti savo gyvenimą po paskutinio judviejų nuotykio, kurio pasekmės ilgai persekiojo jaunuolį. Nepaisant bandymų atsiriboti, Džeimsas ir dar kartą būna įviliojamas į suktybę, po kurios nebegali išsisukti nuo būsimo banko apiplėšimo. Taip du broliai ir vėl apjungia savo jėgas šįkart jau paskutiniam darbui.

Negali būti, kad vieną savaitgalį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kino teatrus pasiekia net du to paties armėno Sariko Andreasyano filmai. Vienas bukiausių Rusijos kino kūrėjų vieno vizito metu JAV sukuria net du tragiškus filmus, taip, greičiausiai bandydamas sutaupyti savo studijos pinigus ir dar gerai nutrešdamas JAV platintojus. Būtent su šiuo filmu režisierius iškasa duobes daugumai juostos aktorių, o pačią giliausią – pagrindiniam aktoriui. Bet apie tai – vėliau. Režisierius stengiasi sukurti autentišką Naujojo Orleano atmosferą, kurios, iš esmės, ten ir nėra. Visos juostos metu norima šokiruoti žiūrovą, bet visas efektas yra lyg sėdėdamas salėje gautum šlapiu skuduru per veidą, todėl su kiekviena siaubinga scena telieka atsidusti.

Filmo scenarijus yra vienas didelis nesusipratimas, kuris trunka 90 minučių per ilgai. Siužetinė linija yra tokia siaubinga ir chaotiška, kad sunku susigaudyti, kas kur vyksta ir kokios yra to priežastys. Bandoma išprovokuoti kontrastą tarp dviejų pagrindinių veikėjų, tačiau į teisingą kelią įstojęs Džeimsas be jokios suprantamos priežasties, kaip žąsiukas, sutinka grįžti prie nusikaltimo ir neparodo konflikto. Vos keliose planavimo stadijose jis nesugebėjo išspausti nepasitenkinimo, kuris lyg ir turėtų matytis veikėjui, nenorinčiam dalyvauti nusikalstamoje veikloje.

Į istoriją įtraukiama meilės istorija yra dirbtina iki negalėjimo. Visų pirma, iš niekur atsiradusi mergina, su visiškai nauju automobiliu niekada nevažiuos į tipinį autoservisą. Manęs niekas neįtikins, kad su visiškai nauju automobiliu, kuris dar turi garantiją, žmogus savo noru nuvažiuotų į garažinių servisą, o ne į modelio atstovo remonto dirbtuves. Antra – koks sutapimas! Buvus meilė ten dirba. Kodėl buvus taip ir nepaaiškinama, o likusią filmo dalį kalba užuolankomis, kurios tik dar labiau siutina.

Jei jau kalbant apie apiplėšimų filmus, įdomiausia būna stebėti pasiruošimą darbui ir, vėliau, plano įvykdymą. Filme pamatome išvyniotą žemėlapį ir kelias monopolio figūrėles. Tuo ir pasibaigia visas planavimas. Toliau seka bereikalingos, šabloninės, klišinės ir visiškai nenusisekusios draminės istorijos, kurios gali patikti nebent dešimtarūšių filmų gerbėjams. Palyginimui galima įsijungti BTV, ten rodomi filmai daugmaž iliustruoja šio darbo turinį.

Juostos dialogai yra tokie siaubingi, kad sunku suvokti, ar iš žiūrovo bandoma pasityčioti, vagiant dialogo eilutes iš filmų „Miestas“ ir „Karštis“, ar scenaristas yra vaikas ir jam geriau nesiseka. Kiekvienas filme ištariamas sakinys yra toks prastas ir toks neįtikinamas, kad sunku net suvokti, kaip galima parašyti tokius kvailus ir neįdomius dialogus.

Bandymas atskleisti Naujojo Orleano atmosferą, kaip jau minėta, visiškai nenusiseka. Rodomi vaizdai iš oro parodo tik miestą, o tai paprastai daroma televizijos serialuose, kai bandoma pereiti iš vienos scenos į kitą. Čia to kaip ir nereikia, nes Naujajame Orleane tikrai yra ką parodyti be pagrindinės gatvės ir kelių stiklinių pastatų.

Pats apiplėšimas yra toks kvailas, kad baisiau nesu matęs jokiame kitame filme. Pirmiausia, susidaro vaizdas, kad kūrėjai filmą pastatė pažaidė žaidimą „GTA“. Gal viskas ir gerai, bet kyla įvairios mintis. Tarkim, ar čia tikrai mes išprotėjom, ar eiliniai policininkai gali bet kada atidengti ugnį į pastatą, pilną įkaitų? Ar visame būryje nėra nė vieno taiklaus policininko, galinčio nušauti prie kiauro vitrininio lango stovinčio ir automatu besimaskatuojančio nusikaltėlio? Nuo kada specialieji būriai važinėja su Dodge Charger? Nuo kada specialieji būriai laksto be kevlaro? Nuo kada snaiperiai naudoja miško maskuote išmargintus snaiperinius šautuvus? Kiek daug absurdo šiame filme dar gali būt?

Techninė pusė

Geriausia filmo dalis, kad ir kaip sunku tą pripažinti, yra garso takelis. Jis buvo sukurtas „atlikėjo“ „Akon“. Daug kabučių, kurios kaip ir parodo, kad jo kūryba yra absoliuti nesąmonė, kuri iš esmės neturi nieko bendro su muzika ir atseit repu. Ir nepaisant to, garso takelis yra geriausia dalis. Dėl viso kito darosi koktu.

Apie operatoriaus darbą beveik nėra ką kalbėti. Tokių prastų filmavimo pasirinkimų dar reiktų paieškoti. Ir, greičiausiai, tuose pačiuose dešimtarūšiuose filmuose, kuriose ir buvo atrastas scenaristas. Kiekviena scena yra nufilmuota taip blogai, kad net ir geriausias montažo režisierius nesutvarkytų šio siaubingo vaizdų kratinio. Pats kvailiausias sprendimas – visiškai vaidybos sugebėjimų neturinčiam aktoriui prie veido prikišti kamerą ir paleisti ją kratytis kartu su kiekvienu judesiu.

Specialieji efektai yra pigesni nei filme „Rykliaraganas“. Kažkokia visiška nesąmonė, prastesnė už kompiuterinių žaidimų grafiką.

Nei garso, nei vaizdo montažas neturi nieko bendro su žodžiu „geras“. Tai yra pati didžiausia tragedija, kai vienoje scenoje sugebama įžvelgti po 3-4 klaidas. Galbūt tai savotiškai gerai, nes matos, kad buvo naudojami keli dubliai, bet velniai rautų! Už tokį atmestinumą reikia pirštus nukapot. Garso montažas irgi siaubingas. Garsas tai per garsus, tai per tylus, girdisi montavimo metu susidaręs baltas triukšmas. Kitaip tariant – klaikuma.

Aktoriai

Nežinia kaip, bet Sarikas Andreasyanas į filmą sugebėjo pasikviesti kelis net gerai žinomus veidus. Ir, o varge, kokią klaidą jie padarė. Gal pinigai ir nekvepia, bet vaidyba klaikiuose filmuose palaidoja karjerą, ką aktoriai turėtų žinot labai gerai.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Haydenas Christensenas jau tikrai palaidojo savąją karjerą ir kaži ar dar kada pamatysime jį kino teatruose. Nors aktorius ir anksčiau nemokėjo vaidint, bet čia jis tą parodė aukščiausiu lygiu. Iš miško paimtas barsukas geriau būtų atlikęs jo vaidmenį, o kvailas akių vartymas ir žodžių lemenimas su 3 sekundžių intervalu tiesiog vedė iš proto. Atrodė, kad aktoriui prieš kiekvieną sceną kas nors lengvai užvanojo su kuolu per galvą, kad jis visą filmą atrodytų kontūzytas. Net nesuprantu, kaip sakinį „Tu man rūpi, bet aš negaliu pasakyti, kodėl išvyksti“ užtrunka pasakyti 13 sekundžių. Taip, filme priėjau prie to, kad skaičiavau laiką, kiek užtrunka pasakyti tam tikras citatas. Galima sakyti, atradome naują kelmų rūšį, kurią išdidžiai galime pastatyti ant pjedestalo šalia Kristen Stewart.

Labiausiai gaila filme pasirodžiusio Adrieno Brody‘io. Tai bene prasčiausias jo sukurtas vaidmuo, kuris tikrai gerai kirs per jo matomumą kine. Jei aktoriui jau buvo pavykę atsistoti ant kojų ir vėl pradėt rodytis filmuose, šis darbas yra lyg smūgis golfo lazda per abi kojas. Nors jis ir geriausiai pasirodė šiame filme, vaidyba buvo perspausta ir baisiai erzino.

Iškyla didelis klausimas, kaip į šį filmą buvo atitraukta Jordana Brewster, kuri visai neblogai vaidino „Greitų ir įsiutusių“ franšizės filmuose. Čia ji buvo ne mažesnis kelmas už H. Christenseną, o meksikietiškų telenovelių aktoriai būtų pasirodę tūkstantį kartų geriau. Ji atrodė tokia dirbtina, kad apibūdinti matytą veikėją net trūksta žodžių. Visa tą parodo scena, kai išeinama į lietų. Kažkas nenusakomai siaubingo.

Labiau nesiplėčiant apie kitus nereikšmingus ir vaidint nemokančius žmones, filme taip pat pasirodė tipo „lyderis“ Tory‘is Kittlesas, apie kurio sugebėjimus vaidinti kaip ir sufleruoja jo pavardė. Na, o filme pasirodantis Akonas, suvaidinęs Cukrų, dar kartą įrodo, kad ne kiekvienam superstam reperiui lemta vaidint. Jei tai gali daryti Curtis Jacksonas, nereiškia, kad gali visi. Prastas reperis, prastas aktorius ir visiškai nereikalingas, vietą ir laiką ekrane užimantis veidas.

Verdiktas

„Amerikietiškas apiplėšimas“ yra toks tragiškas filmas, kad vienintelis dalykas, ką jis pavagia – mūsų laikas. Katastrofiškos 90 minučių, kurios prailgsta iki begalybės ir su kiekviena minute kelia vis didesnį įsiūti, praplūstantį vos išėjus iš salės. Klaikus scenarijus, klišiniai ir darželinukiški dialogai, žodžiais nenusakoma vaidyba ir, realiai, visa kita supinama į vieną istoriją, kuri yra tokia prasta, kad filmo metu kino salėje degantis išėjimo ženklas pasidaro visai įdomus ir prasmingas. Tokio tragiško apiplėšimų filmo dar reiktų paieškoti ir tarp antrarūšių projektų, bet išleisti šį filmą į kino sales ir dar už jį mokėti pinigus yra tikra nuodėmė. Tai juosta, kurioje yra visi blogiausi dalykai ir sunku įsivaizduoti, kaip normaliai už kiną mokantis žiūrovas gali jame išbūti daugiau nei 15 minučių.