Kino teatrams stokojant naujų filmų premjerų, gyvybės gūsį bando įpūsti nauja lietuviška juosta. Režisierius Romas Zabarauskas vasarą užbaigė pristatydamas ketverius metus kurtu filmu. Susipažinkim – „Advokatas“.
Šio filmo pavadinimas jau kurį laiką šmėžuodavo žiniasklaidos puslapiuose. Tiek skaitant interviu prieš premjerą, tiek dar gerokai anksčiau, kai buvo paskelbti šio filmo įtraukimai į programas kelete užsienio festivalių (iki kol neužklupo pandemija), tiek straipsniai apie žymių aktorių duetą. Tad net jei dar ir nematėte šio filmo kino teatre, girdėti apie jį galėjote. Tad kokia ta istorija, ilgai laukusi didžiųjų ekranų šviesos ir žiūrovų akių?
Pagrindinis filmo herojus Marius (aktorius Eimutis Kvosčiauskas) dirba advokatu, laisvu laiku bando megzti pažintis internetu, mėgautis gyvenimu. Kol vieną dieną sužino apie tėvo mirtį, su kuriuo glaudaus ryšio nepalaikė. Tačiau ši netektis sujudina vertybių pamatus, ir slėpdamasis nuo gedulo vienoje pažinčių svetainėje internete užmezga pažintį su siru Ali (aktorius Doğaç Yildiz). Telefonu iš naujojo pažįstamojo išgirdus keletą drąsinančių frazių, gimsta idėja skristi ir sutikti jį gyvai Belgrade, Serbijoje, kurioje šiuo metu apsistojęs. Taip prasideda dviejų vyrų pažintis, pakeisianti abiejų likimus.
Pirmas dalykas – kad ir kaip banaliai skambėtų toks filmo aprašymas, kad tai dviejų vyrų meilės istorija ir jų likimai pasikeičia vos susitikus – nereikėtų pasiduoti pirmąjam įspūdžiui. Nes jis klaidingas. Taip, tai yra istorija apie du vyrus, ir jų romantinių jausmų paieškas, tačiau čia daugiau nusveria bendražmogiškos temos: noras padėti pabėgėliui, kuris yra svetimas ne tik savoje šalyje, iš kurios bėgo, bet ir šioje, kuri jį priglaudė; noras turėti artimą ryšį su kitu žmogumi. Kodėl tai sakau? Nes banaliojo aprašymo atveju dar nepradėję žiūrėti filmo, ne tik nuteisime pačią istoriją, tačiau galime ir numanyti, kaip ji vystysis. Tikruoju atveju – žiūrovui suteikiamas šansas kartais nenuspėti visų detalių. Nenuspėjamumas čia pateikiamas tikraisiais veikėjų ketinimais, (ne)tikra užgimusia meile ir valdiškomis institucijomis, kurios daro tą, ką ir priklauso – nepadeda tada, kai tos pagalbos reikia.
Pasauliniame kine jau seniai yra kalbama tiek pabėgėlių temomis, tiek homoseksualių asmenų meilės istorijomis. Tik štai mūsų kino darže tai nėra toks dažnas reiškinys, nes lietuviams šias laisvės – gyvenimo ar meilės – formas pripažinti dar kartais baisu. Režisierius Romas Zabarauskas irgi nėra debiutantas kine, yra sukūręs garsiai nuskambėjusius filmus „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, „We will riot“. Tad ši nauja tema tampa lyg tęsinys eiti keliu, kuriame gali pasitaikyti piktuolių numestų akmenų.
Ir nors režisierius ne naujokas režisūroje, visgi šiame filme pritrūko ryžtingesnio ir drąsesnio „vadovavimo“ tiek režisūroje, tiek pačiame scenarijuje. Pastarajame linija yra plėtojama linijiniu naratyvu, istorija lyg ir suprantama, tačiau koją kiša… dialogai. Turbūt tai pati silpniausia filmo vieta, nes dažnai pokalbiai tarp veikėjų skamba nelabai natūraliai, o kartais pasakantys per daug, kai vietoje jų užtektų tiesiog daugiau aktorių pastangų jų vaidyboje. Vienas tokių pavyzdžių: kai antroje filmo pusėję pagrindiniai herojai Marius ir Ali stovi skirtingose durų pusėse, ir Marius tyliai prisipažįsta meilę. Bendrame filmo kontekste tai nepridėjo jokios papildomos vertės, nes jų ryšys buvo auginamas istorijoje jau iki tol. Vietoj svarbaus momento sukūrimo, tai virto pigia fraze, suteikusia banalybės prieskonį. Tačiau kad ir kaip nurašyčiau dialogus, visgi jie kartais turėjo labai taiklių sarkastiškų frazių, kurios gelbėjo istoriją ją paversti ne tik dramatiška, bet ir gyvenimiška.
Vienas pagrindinių žvilgsnių krypsta į aktorių tandemą. Eimutis Kvosčiauskas, įkūnijęs advokatą Marių, tiko šiam vaidmeniui, tačiau vietomis vaidyba jautėsi perspausta. Vėlgi – ar tai aktoriaus ar režisieriaus nuopelnas, bet buvo vietų, kuriose veikėjas galėjo elgtis natūraliau, pavyzdžiui, neperspausti vaidinant tokį saldžialiežuvį tiek kalba, tiek manieromis viename iš pasimatymų. Geriausiai, natūraliausiai šiame aktorių kolektyve pasirodė Ali įkūnijęs turkų aktorius Doğaç Yildiz, sunkiai leidęs suabejoti jo vaidyba ir personažo tikrumu. Turkų televizijos žvaigždės titulu galintis pasigirti aktorius, turi ir daugiau patirties vaidinant prieš kamerą, ir tas buvo matyti filme.
Kalbant apie techninę pusę, filme bandyta išlaikyti vizualinę estetiką tiek spalvomis, tiek kadrais ar scenografija. Yra švarių, ryškiomis, ir scenų nuotaikai tinkančiomis spalvomis epizodų, tačiau pasitaikė ir nieko nepasakančių kadrų. Pavyzdžiui, filmo pabaigoje atsiranda nespalvoti kadrai, kurie gal ir gražūs savaime, jei išimtume juos iš konteksto, tačiau filmo linijoje, jie atsiranda per vėlai, ir ne kažką paaiškina, o užduoda daugiau klausimų dėl tokio pasirinkimo. Jei jie būtų atsiradę tinkamoje vietoje kažkur filmo pradžioje, įvedant į istoriją, ar pasakojant ne linijiniu naratyvu – tuomet būtų pasiteisinę. Dabar – tiesiog pasimetę kadrai. Taip pat keistą jausmą sukėlė muzikinės dainos pasirinkimas, kai herojai Belgrade susitinka pabėgioti – giridime muziką, kuri melodiškai gal ir tiktų, tačiau juos lydintys lietuviški dainos žodžiai – neprideda nieko. Sveikintina pusė, kad bendras filmo muzikinis fonas nebuvo pasirinktas per daug dramatiškas, nes tai šiam filmui nebūtų tikę.
Pavykęs dalykas – specialiai ar nelabai – parodyti įvairių institucijų, galinčių padėti, neįgalumą. Puikiausias to pavyzdys – Mariaus bandymas pasikalbėti su Jungtinių Tautų atstove dėl pabėgėlių galimybių, tačiau jau pačiame pirmame kadre ši atstovė rodoma liejanti augalus ant palangės, kol herojus nepatogiai sėdi krėsle tolėliau, laukdamas laiko kalbėti apie rimtą gyvenimišką situaciją. Paskui seka atstovės kalba, kurią sako kaip asmuo, o ne darbuotoja – pripažįstant, kad nieko negali padaryti. Tokia sukurta scena, kai dideliame, pustuščiame kabinete galima tik augalus laistyti, o ne problemas spręsti padedant kitiems – tampa puikia opozicijos iliustracija tiems, kas susiduria su problemomis. Ir ne tik Belgrade ar tik pabėgėlių fronte.
Verdiktas? Šiek tiek gaila, kad tiek režisūroje, tiek scenarijuje Romas Zabarauskas nepaieškojo įdomesnių sprendimų, dialogų. Neišvengta banalių klišių, kas sukūrė dar tik pradedančiojo režisieriaus įspūdį, nors taip nėra. Užtat sveikintina tema, bandymas rimtas problemas gvildenti visiems suprantama forma. Jei turėsime omenyje tai, kad didžiąją dalį lietuviško kino repertuaro tiražuoja viena kontora, su tais pačiais aktoriais, tomis pačiomis istorijomis apie milijonų (pinigų ar jaunikių) paieškas ar moterų pletkus, šis filmas net ir su savomis spragomis nusipelno aukštesnės vietos ir dėmesio.
