Žmogus paukštis

Vienas geriausių nepriklausomo kino režisierių, meksikietis Alejandras Gonzalezas Inarritas, po ketverių metų pertraukos nuo vaidybinio kino grįžta su dar vienu išskirtiniu projektu. Žinomas iš itin sunkaus konteksto juostų kaip „Prakeikta meilė“, „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, trims Oskarams nominuotas kino kūrėjas imasi visiškai kitokio, nebūdingo sau kino žanro ir pristato vieną iš pačių laukiamiausių, juodo humoro perpildytų, subtiliai papasakotų komedijų.

Režisierius kviečia visus jo kūrybos gerbėjus susipažinti su neįprastu super didvyrio pasakojimu, kuriam gyvenimas kiekvieną minutę atneša po naują staigmeną ir priverčia aršiau kovoti su savo alter ego. „Babelio“ kūrėjas taip pat žada neužmirštamą kelionę ir po tamsiausius žmogaus sielos kampelius, kuriuose galima pasigesti gėrio ir žmogiškumo.

Apie ką mes čia

Kadaise buvęs populiarus kino aktorius Riganas Tomsonas, visiems puikiai žinomas iš super didvyrio „Žmogaus paukščio“ vaidmens, žūtbūt nori atstatyti savo buvusią šlovę. Jis imasi populiaraus Brodvėjaus spektaklio, kurio sėkmė nulems jo tolimesnę karjeros raidą. Surinkęs puikią aktorių komandą, Riganas pradeda intensyvias repeticijas, kurių metu kiekvienas iš trupės dalyvių parodo tik savo aroganciją, norą išsiskirti bei tingumą. Tokie komandos veiksmai priverčia savo lyderį atskleisti jo neįprastas, užslėptas galias ir paversti jį į „Žmogų paukštį“…

Kūrinio vidus

Kai 2012 metais studija „Fox Searchlight“ paskelbė apie savo bendradarbiavimą su „Babelio“ režisieriumi ir filmo žanrą, kurio imsis žinomas kino kūrėjas, tapo labai smalsu, kas visgi gausis. Neįtikėtinas Alejandro Gonazlezui Inarritu komedijos žanras – tai tikrai kažkas įdomaus ir gundančio. Visgi tokiame amplua pamatyti tokių sunkių filmų kaip „Prakeikta meilė“ ar „21 gramas“ režisierių – tai viena iš nedaugelio priežasčių, dėl kurių verta bėgti į kino teatrus. Kitas dalykas, ar kino kūrėjas sugebės pateisinti visus lūkesčius. Šiuo atveju, tai neabejotinas atvejis, kai viskas atlikta nepriekaištingai. Tačiau vėlgi – filmas kaip ir ankstesni režisieriaus darbai pritaikytas siauram ratui žmonių, kurie vertina ne specialiuosius efektus ir muštynių kupinas scenas, o prasmingus dialogus, asmeninės kino kūrėjo filosofijos perpildytas mintis bei menišką juostos pavidalą. Tai nėra filmas kiekvienam, tai filmas tikriems snobams, kurie puikiai išmano kinematografiją ir yra gerai susipažinę su šou verslo užkulisiais.

Juostos epicentre matome netipinio super didvyrio istoriją, kuris ilgus metus bando slėpti savo sugebėjimus nuo visuomenės akių. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Filmo metu mes matome ne tik puolusį aktorių, tačiau ir žmogų, kuris serga itin rimta liga. Tai pasakojimas apie nelaimėlį, kuris būdamas vienišas, apleistas artimųjų, nereikalingas visuomenei imasi dar vieno garsaus darbo, galinčio suteikti jam pasitenkinimo jausmą. Kompleksuotas, visiškai gyvenimu nepatenkintas Riganas iš visų jėgų stengiasi sukurti šedevrą. Jam tai pavyksta, tačiau iki to momento aktorius priverstas kovoti su visais jį supančiais parazitais. Taip, būtent toks super didvyrio paveikslas ir matomas žiūrint į šį filmą giliau. Alejandro prilipdo savo filme pagrindiniam herojui visas žinomų komiksų veikėjų klišes. Galiausiai supranti, jog tai tik iliuzija, jog Riganas – šizofrenikas. Iš tiesų, seniai buvo galima pamatyti rimtą ir gerai užsuktą filmą apie šią ligą. Atsargiai užsimindamas apie šizofrenijos protrūkius, režisierius priverčia pajausti visą aktoriui susiklosčiusią problemą. Riganas nesugeba atskirti kur yra tikroviškas pasaulis, o kur fiktyvus. Jis mato viską jo paties išgalvoto Žmogaus-paukščio akimis. Šis didvyris padeda jam pasijausti ypatingu. Tenka pripažinti, jog fantazijos ir alter ego kartais padeda išgyventi rutinos apsuptame pasaulyje. Pilka kasdienybė vargina ir kartu gąsdina, todėl tokie veiksmai kartais pateisina visas priemones pajausti svarbą gyvenime. Tik gaila, jog ne visi sugeba atskirti kur tiesa, o kur melas.

Juostos pasakojimo modelis primena didžiulę sceną, todėl bežiūrint į ekrane rodomą veiksmą galima pasijausti kaip teatre. Taip, būtent kaip teatre, todėl tokie filmai kaip „Kivirčas“, Dogvilis“ ar „12 įtužūsių vyrų” savo pateikimu yra labai artimi „Žmogui paukščiui“. Nors veiksmas ir nevyksta vienoje vietoje, tačiau jis pateiktas taip, jog galima pasijausti vienos prašmatnios dekoracijos akivaizdoje. Nereikia pamiršti ir to, jog veiksmo vieta – teatras ir jo scena. Režisierius, būdamas didelis teatro ir operos gerbėjas, siūlo pažinti iš arti visus užkulisius, kurie nėra matomi eiliniam žiūrovui, atėjusiam pasimėgauti spektakliu. Tai nelabai malonus ir visiškai prasmirdęs pasaulis, kuriame aktoriai ir režisieriai ne vaikiškai kapojasi su savimi. O kur dar kritikai ir scenaristai, kuriems irgi reikia pasireikšti. Juostos metu atskleistos spektaklių paslaptys taip pat paverčia šį filmą ypatingu reginiu iš pažintinės prizmės.

Personažų plane galima atrasti visą lobyną, kurie paverčia šio pasakojimo idėją į genialiai įgyvendintą pamatą. Kiekviename iš pateiktų herojų matome skirtingus bruožus, kiekvienas iš jų simbolizuoja šou verslo ydas ir pasekmes. Matome garbėtrošką, materialistą, seksomaną, melagį ir pavyduolį. Visi šiuos bruožus turintys žmonės savo pasirodymais perteikia režisieriaus mintį apie purviną ir kartais niekingą aktorių bei kūrėjų gyvenimą. Žinoma, tokiems nuostabiems bruožams pritaikytas ir specifinis humoras. Iš tiesų, juostoje netrūksta juodo, tačiau labai subtiliai pateikto humoro. Kiekvienas filmo herojus gauna savo penkias minutes, per kurias sugeba atskleisti ne tik personažo gilumą, tačiau dar ir neblogai pralinksminti žiūrovą. Tam padeda puikūs veikėjams pritaikyti dialogai.

Artėjant pabaigai nežinai, kaip visgi pasibaigs šis filmas. Ir tai dar viena staigmena, tačiau jau metaforišku pavidalu. Kaip dažniausiai būna, pasižiūrėjus Alejandro Gonzalezo Inarritu filmą sunkiai sekasi atsitokėti nuo pamatyto vaizdo. Nors juosta nėra pernelyg sunki ar slegianti, tačiau tai visgi sudėtingas ir ganėtinai gilus filmas, kuris net pasibaigus peržiūrai nepaleidžia žiūrovo. Tai dar vienas režisieriaus triumfas, dar vienas unikalus ir prasmingas darbas, kuriuo bus galima žavėtis dar labai ilgai.

Techninė juostos pusė

Šiais metais vieną iš pačių geriausių kameros darbų galima įvardinti Weso Andersono filmą „Viešbutis Didysis Budapeštas“, kuriame dominuoja simetrija ir teatrinio lygio scenų pateikimas. Šis filmas turi nemažą panašumą minėtai juostai, tačiau turi savitą išskirtinumą. Kaip ir kiekviename Alejandro filme, didelis dėmesys skiriamas daiktų ir vietų detalumui, todėl ir šis darbas netampa išimtimi. Ypatingai vaizdingai apčiuopiamos scenos leidžia pajausti visą juostoje skleidžiamą teatro dvasią. Taip pat ir patys aktoriai pateikiami iš įdomių rakursų. Tai leido jiems dar geriau atskleisti savo personažų gilumą.

Atmosferai įkaitinti buvo panaudotas ir neužmirštamas garso takelis, kurio muzikinės kompozicijos – tai dar viena kino kūrėjo dovana mūsų ausims. Tolygus, neerzinantis, puikiai juostoje rodomą atmosferą atskleidžiantis garso takelis leidžia mėgautis kiekviena filme rodoma akimirka. Tai bohemiškas, ir labai subtilus muzikinių kūrinių rinkinys, kuriame atsiranda vietos įvairiausiems muzikiniams žanrams. Prie šio techninės pusės dalyvio tolygiai prisitaiko ir garso montažas, sustiprindamas rodomas scenas.

Filme taip pat dominuoja ir vizualus grožis, kuris leidžia atsidurti visiškai kitame pasaulyje – teatro pasaulio užkulisiuose. Puikūs kostiumai, pritaikyti kiekvieno herojaus charakteriui pabrėžti, o kartu ir įmantriai panaudotos dekoracijos, leidžiančios pamatyti sceninį filmo grožį. Tai puiki kelionė į paslaptingą ir menininkam priklausantį pasaulį, kuris atveria durys ir eiliniam žiūrovui.

Juosta, kaip jau buvo minėta anksčiau, yra sudėtingai pastatytas reginys, kuriame tenka pakrutinti smegeninę. Už tai tenka dėkoti filmo montažo darbams. Montažas leidžia pajusti filmo išskirtinį pavidalą, pamatyti ne tiesmukiškai papasakotą istoriją bei pastebėti vidinį pagrindinio herojaus supamą pasaulį būtent iš jo matomos prizmės.

Aktorių kolektyvinis darbas

Režisierius šį kartą nepasikuklino ir sukvietė į juostą visą aktorių žvaigždyną, kuris be priekaištų atliko jiems patikėtas roles. Iš vaidybos pusės tai dar vienas geras šiais metais išleistas darbas, kuris galbūt apdovanojimų sezono įkarštyje pretenduos į vieną kitą nominaciją.

Kadaise buvęs populiarus, o dabar antraplaniuose vaidmenyse pasirodantis aktorius, pirmasis Briusą Veiną pilnametražiame filme įkūnijęs Michaelis Keatonas sugrįžta su trenksmu. Taip, tai jo šlovės akimirka. Įdomiausia, kad aktoriaus vaidinamas personažas turi daug bendro su jo karjera. Įspūdinga ir akis kerinti vaidyba, kurios metu galime pamatyti, kad M. Keatonas ne tik dar turi parako, tačiau tai ir talentingas žmogus, kuriam paskutiniais metais tiesiog nepasisekdavo su projektais. Panašią situaciją buvo galima pamatyti 2008 metais, kai Micey Rourke suvaidinto Darreno Aronofsky filme „Imtynininkas“. Belieka stebėtis ir sveikinti M. Keatoną su tokiu stipriu ir ypatingu darbu, kuris galės jam ir vėl atverti duris į didįjį kiną.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti daugelį puikių aktorių, tačiau nė vienas iš jų neprilygsta Edwardui Nortonui, kuris irgi paskutiniais metais ne ypatingai dažnai reiškiasi kine. Šmaikštus, šiek tiek problematiškas, tačiau ir savikritiškas aktoriaus pasirodymas ekrane. Vaidybos prasme – nuostabus pasirodymas. Tiek daug emocijų, sarkazmo, gyvybės akyse pas Edwardą seniai nebuvo.

Neįprastame sau amplua pasirodo ir Zachas Galifianakisas, kuris dažniausiai įkūnija didžiausius silpnapročius. Šis filmas leido jam atskleisti ir draminius sugebėjimus. Deja, tai trumpas ir gana nereikšmingas vaidmuo, palyginus su pagrindiniu filmo duetu.

Moteriškojoje gvardijoje irgi viskas atlikta gerai. Filme matome vieną iš režisieriaus draugių, aktorę Naomi Watts, kurią seniau buvo galima pamatyti režisieriaus filme „21 gramas“. Taip pat filme pasirodo Emma Stone, Andrea Riseborough, Amy Ryan bei Lindsay Duncan. Gražių moterų būrys, kuris ne tik gerai suvaidino, bet ir leido pasimėgauti jų pasirodymu iš vyriškos prizmės.

Verdiktas

„Žmogus paukštis“ – tai netipinio super didvyrio pateikimas, kurio metu žiūrovui leidžiama pažinti paslaptingus teatro užkulisius, pasimėgauti puikia aktorių vaidyba, suprasti visą šou verslo purviną pusę bei įdėmiai stebėti vieno nelaimingo ir vergovėje gyvenančio žmogaus, sergančio šizofrenija, pasaulį.