Švedų režisierius ir aktorius Felixas Herngrenas, beveik visą savo karjerą praleidęs televiziniuose projektuose bei serialuose, gauna puikią progą pasireikšti pilnametražiame vaidybiniame kine bei pristatyti vieno iš populiariausių ir labiausiai perkamų pastarųjų metų švedų romanų ekranizaciją.

Plačiųjų ekranų debiutantas kviečia į neužmirštamą, subtilaus juodo humoro prisodrintą kelionę su šimtamečiu senoliu, kuris per beveik dvi valandas trunkantį nuotykį neleis nė sekundei atsikvėpti nuo garantuotos juoko dozės, kurią patirs daugelis intelektualaus kino gerbėjų.

Apie ką mes čia…

Globos namuose gyvenantis Alanas Karlsonas jaučiasi kaip ryklys mažame akvariume. Sulaukęs savo šimto metų jubiliejaus, jis išlipa pro globos namuose atvertą langą ir dingsta. Jo dingimo priežastis – nusibodusi rutina ir egzistavimas tarp globos namų sienų, kur jis nenori mirti. Alanas iškeliauja į platų ir daug galimybių teikiantį pasaulį bei tuo pačiu prisimena savo jaunystės laikus, kai jo gyvenimas buvo spalvingas ir nenuobodus.

Kūrinio vidus

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai vienas populiariausių ir labiausiai lankomų šių metų kino festivalio „Kino Pavasaris“ filmų, po kurio peržiūros kino sales lydėjo plojimų banga. Iš tiesų, tai vienas juokingiausių ir labiausiai įtraukiančių pastarųjų metų europinių komedijų. Tačiau didžiausia retenybe tampa tas faktas, jog filmas pristatomas plačiai auditorijai. Visgi ne kiekvienais metais sulaukiame įprastinio švedų kūrybos filmo pasirodymo, todėl negalima praleisti progos apsilankyti šiame jaukiame, intelektualiame ir itin linksmame filme.

Pirmiausia, reikėtų paminėti, jog filmas nėra skirtas „maroziško“ mentaliteto individams, todėl „Kietašiknių“, „Projekto X“ ar „Seks video“ gerbėjams geriausia jį tiesiog ignoruoti bei nuveikti kažką naudingesnio nei po filmo peržiūros spjaudytis nemaloniais komentarais apie juostos prastumą. Taip dažniausiai būna, kai filmas turi gilesnę prasmę, o jį pasižiūri S. Seagalo gerbėjas.

Kam teko perskaityti 2009 metais išleistą švedų rašytojo Jonaso Jonassono romaną, tas galbūt šiek tiek nusivils, nes tiek filmo režisierius, tiek scenaristas nepabandė įnešti į filmą kažko savito, o tiesiog nukopijavo visą veiksmą, kuris tęsiasi 391-ame knygos puslapyje. Atmetus šį mažą ir tiesiog nereikšmingą detalę, galima paminėti, jog knygos atkūrimas vertas aplodismentų. Kiekvienas knygoje aprašytas įvykis, Alano nuotykiai bei jo veiksmai atkartoti nepriekaištingai. Režisierius mums pateikė neiškarpytą pasakojimą, todėl net tie, kas neskaitė literatūrinio kūrinio, galės vizualiai pasimėgauti geriausiomis knygos vietomis. Tai vienas iš retesnių atvejų, kai knygos įvykiai perkelti taip, kad nesugadina bendro vaizdo apie knygą. Režisierius šiuo atveju nepasišiukšlina.

Filmo siužetinės linijos pasakojimas tolygus knygai. Juostoje pristatomi šimtamečio Alano gyvenimo momentai, jo nenuilstamas noras gyventi. Vyras visais įmanomais būdais bando kibti į gyvenimą, tačiau, kaip dažnai būna, už jį nusprendžia jo artimieji ir išspiria iš savo patalpų į globos namus. Tokioje situacijoje atsiduria daugelis vyresnio amžiaus žmonių. Gaila, kai vaikai neturi laiko savo artimiausiems žmonėms, kurie juos auklėjo, kurie davė pamatą gyvenimui, kurie dėl jų stengėsi. Šiame filme visa situacija pateikiama iš ganėtinai optimistiškos prizmės. Alano kelionė ir jo nutikimai priverčia ilgai kvatoti, kas iš tiesų nuvargina. Filmo metu žiūrovas susipažįsta su nesunkiai suprantamu švedų humoru, tačiau, kaip bebūtų, filme humoras pateikiamas iš ganėtina įdomios perspektyvos. Juodas, bet ypatingai intelektualiai išreikštas humoras, kurį pagauti nebus taip sunku – svarbiausia būti susipažinusiam su šiuolaikinėmis socialinėmis aktualijomis. Žinoma, nepamirštame ir Alano priešistorės, jo susitikimų su įvairiais pasauliniais lyderiais, kelionės aplink pasaulį bei jo aistros – bombų ir sprogimų. Tai ganėtinai spalvingas pagrindinio veikėjo paveikslas, kuris ne tik kad džiugina kiekvienu savo išsišokimu, tačiau ir leidžia pamatyti gyvenimiškos laimės receptą. Neskubėkime gyventi, mėgaukimės kiekviena diena, stenkimės kuo turiningiau nugyventi mūsų gyvenimą – visgi jis mums tik vienas duotas.

Nenorėdamas pernelyg išpasakoti siužetinės linijos ypatumų, apibendrindamas pamatytą vaizdą galiu pasakyti, jog filmo turinys, jo veiksmo pateikimas ir pati siužetinės linija – tai puiki pramoga mąstantiems bei sodraus humoro gerbėjams. Filmas labai lengvai žiūrisi, neleisdamas nuleisti akių nuo ekrano pusės ar bent kartą pajausti nuobodulio jausmą. Džiugu, kad Lietuvos kino repertuaras šiek tiek paįvairintas nekomerciniu ir kitokiu kinu, ypač rugsėjo mėnesį, kai į mirtiną kinui laikotarpį įkišamos šiukšlės.

Techninė juostos pusė

Juosta žavi savo paprastumu, todėl vizualiai jokių išskirtinių momentų nepasimato. Pristatytas gana niūrus, šiek tiek pilkas ir melancholiškai atrodantis juostos vaizdas. Žinoma, čia tik kalbant apie tą spalvų paletę, kurią žiūrovams pristatė režisierius. Tai gudrus ir sąmoningas triukas, nukreipiantis akis į veikėją, kuris su kiekviena scena leidžia vaizdui įgauti spalvingesnių detalių. Taip pat reikia paminėti ir grimą, kuris dominavo bežiūrint į Alano figūrą. Iš dalies toks pigiau atrodantis Bendžaminas Batonas, tačiau patrauklus akims.
Filmo garso takelis išsiskiria puikiai nuteikiančia atmosfera, kuri šiai juostai suteikia taip reikiamo lengvumo. Techniškai puikus sprendimas pasirinkti tokias švelnias kompozicijas, kurios leidžia pasijusti lyg danguje stebint kuriozinius Alano nutikimus išlipus pro globos namų langą.
Taip pat filme galima pastebėti visai išvaizdų operatoriaus darbą, kuris ne tik sugeba apčiuopti visas smulkmenas, susijusias su titulinio veikėjo persona, tačiau ir smagiai pristatyti jį supantį pasaulį, nuspalvinantį senolio gyvenimą. Galbūt iš vienos pusės buitiškas vaizdas, tačiau būtent toks stilius ir sugeba perkelti filmo esmę ir sukurti jam tinkančią vizualinę atmosferą.
Kaip jau buvo minėta kūrinio vidaus pastraipoje, filmo siužetinė linija puikiai atspindi literatūrinį kūrinį ir labai nuosekliai pasakoja Alano nuotykių virtinę, todėl kūrėjams didelis ačiū už tokį kokybiškai atliktą montažą, kuris nesugadina įspūdžio po knygos perskaitymo bei tuo pačiu ir bendro vaizdo. Garso montažas, deja, silpnesnis nei buvo galima tikėtis. Netgi keista, kodėl kūrėjai nesugebėjo sustiprinti tam tikrų scenų garso būdu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje vaidina daug aktorių, sugebančių papildyti kiekvieną sceną, kurioje Alanas nuveikia kažką prasmingo bešvęsdamas savo šimto metų jubiliejų, tačiau visi nublanksta prieš pagrindinio herojaus atlikėją, kurio charizma ir komiškumas neleidžia atitraukti akių per visą filmo rodymo laiką.
Aktorius Robertas Gustafssonas, įkūnijęs Alano Karslono personažą, vertas didelių ovacijų, nes jo veikėjas ir jo nuotykiai patraukliausiai išreikšti šiame linksmame filme. Atsižvelgus į tą herojų, kurį buvo galima įsivaizduoti skaitant knygą, ir pasižiūrėjus į kine pateiktą variantą, drąsiai galima teigti – tai šimtaprocentinis Alano perkėlimas į didžiuosiuose ekranus. Net sunku įsivaizduoti, kad koks kitas aktorius galėtų geriau suvaidinti šį personažą.
Kaip jau buvo minėta, kiti aktoriai neturėjo jokių šansų prieš Roberto Gustafssono vaidybos meistriškumą, tačiau tokie aktoriai kaip Iwaras Wiklanderis ar Alanas Fordas sugebėjo irgi pagyvinti atmosferą.

Verdiktas

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai vienas sodriausių bei linksmiausių subtiliai pateikto juodo humoro europinio kino atstovų per daugelį metų, o taip pat ir ganėtinai puiki bestseleriu tapusios Jonaso Jonassono knygos ekranizacija, kurioje nepasigęstama nieko, ką buvo galima perskaityti knygos puslapiuose.