Tedis 2

Sethas MacFarlane‘as turi specifinį komedijos stilių, kuris veikia itin dažnai. Juodas humoras, šaipymasis iš garsenybių, garsių filmų parodijavimas ir ilgai besitęsiančios scenos yra išskirtinis komedijos bruožas ir jo animaciniuose serialuose, ir filmuose. „Tedis 2“ tokiu stiliumi pasižymi labiau nei bet kuris ankstesnis S. MacFarlane‘o filmas, tačiau jam problemų kelia režisieriaus ir scenaristo noras nagrinėti ne vieną temą, kas pačią juostą neretai sujaukia.

To ženklus buvo galima pastebėti pirmojoje „Tedžio“ dalyje, tačiau pusę milijardo dolerių uždirbusi komedija žiūrovus papirko tuo, jog S. MacFarlane‘ui įprastas humoras didžiajame ekrane yra retas reiškinys ir originalumas nustūmė į šoną mažesnes klaidas. „Tedis 2“, tuo tarpu, užsibrėžia kiek daugiau. Jau atskirai nuo savo geriausio draugo Džono (Mark Wahlberg) gyvenantis Tedis (Seth MacFarlane) veda savo draugę Tamę-Lyn (Jessica Barth), tačiau byrant skyryboms supranta, kad jų santykius gali išsaugoti tik vaikas. Kadangi Tedis yra pliušinis meškinas, o pastarųjų anatomija nėra išvystyta itin sumaniai, Tedis nusprendžia ieškoti vyro – žinomo ar nelabai, – kuris jam fiziškai padėtų vaiko susilaukimo klausimais. Kurį laiką panagrinėjęs šią istoriją filmas ilgainiui susikoncentruoja į didesnę temą – teisinėje sistemoje kyla itin rimtos diskusijos, ar Tedis gali būti laikomas žmogumi, kas ir sukelia rimčiausius filmo konfliktus.

Struktūrine prasme „Tedis 2“ stipriai primena kitą žinomą S. MacFarlane‘o projektą „Šeimos bičas“. Šis animacinis serialas nuo pirmųjų sezonų garsėjo savo absurdišku humoru ir neįprastu istorijos pasakojimo stiliumi, kuomet serijos pabaiga yra stipriai nutolusi nuo pradžios ir jos visiškai neprimena. „Tedis 2“ vadovaujasi panašiomis taisyklėmis, kai pirmoji filmo pusė buvo skirta trumpoms ir didelių pastangų nereikalaujančioms scenoms su minutei pasirodančiais garsiais aktoriais ar sportininkais. Tos scenos buvo linksmos, tačiau tik labai menkai prisidėjusios prie pagrindinės istorijos pasakojimo.

Tuo tarpu geriausiai veikusios scenos ir humoro, ir paprastų emocijų prasme buvo tarp Tedžio ir Džono. Pirmojoje filmo dalyje jų draugystė buvo pagrindinis aspektas, laikęs gan chaotišką siužetą drauge, ir šis tęsinys nėra išimtis. Keiksmažodžiai, žolės rūkymas, muštynės ir nusiskundimai labai specifiniais dalykais, randamais internete, yra skirti toli gražu ne jautriems žmonėms, bet tokie dalykai ypatingai suartina abu draugus. Komedijoms yra įprasta kurti siužetus apie tai, kaip geriausi draugai susipyksta ir filmo pabaigoje susitaiko, ir šioje vietoje matyti duetą, kuris vienas kitą betarpiškai palaiko kiekvienoje situacijoje (net jeigu iš pradžių išsišaipo visais įmanomais būdais) yra tikrai malonu.

Kitos „Tedžio 2“ temos, kurias dažniausiai kabina rimtesne nuotaika pasižymintys filmai, yra opesnė problema. Vėlgi, tai, ką S. MacFarlane‘as moka, jis moka gerai. Jis supranta komediją ir net jeigu ji neretai gali būti pasirodyti kaip per daug banali, humoro suvokimas yra jaučiamas bent iš dalies. Tačiau filmą režisavęs ir vienu jo scenaristu tapęs S. MacFarlane‘as dažnai pasižymi ir kaip politinis aktyvistas, dėl ko pagrindinė filmo tema – ar Tedis yra žmogus, ar ne – yra tas dalykas, kuris režisieriui padovanoja gerus įrankius parodyti, kaip jis gali tvarkytis su jam opiomis problemomis. Šioje vietoje „Tedis 2“ ne kartą suklumpa, absoliučiai surimtėdamas ir pasikviesdamas garsiausius aktorius pasakyti skambiausius monologus apie žmonių teises tol, kol fone skamba didinga muzika. Grynai rimtų scenų šiame filme yra mažai – jos yra susijusios su teismu ar Tedžio meile savo draugei – ir net jeigu tokie momentai yra ir privalomi, ir kylantys iš visai neblogai apibrėžtų veikėjų, jų pateikimas ir susiliejimas su bendru filmo siužetu yra grubus ir badantis akį.

Todėl tai, kaip jums patiks „Tedis 2“, priklausys nuo to, ko jūs tikitės iš šio filmo. Čia nebus už širdies rimtai griebiančių scenų, emocijos bus gan paviršutiniškos, tačiau jeigu norėsite vien humoro, čia jo bus į valias. Ir humoro čia yra įvairaus, pritaikyto tik politkorektiškumo nepažeistiems žmonėms. „Tedis 2“ šaiposi iš didžiausių šių dienų garsenybių, tokių kaip Kardashianų šeima ar net šiame filme Tedo advokatę bei naująją Džono draugę įkūnijanti Amanda Seyfried, juokiasi iš Arizonos valstijos ar sveikai gyvenančių žmonių ir, kaip ir pirmajame filme, visais įmanomais būdais šaiposi iš žymiausių kino filmų.

Tokio tipo humoras, kaip jau minėjau, yra tikrai specifinis. Jo supratimui reikia nemenko amerikiečių kultūros išmanymo, kuriuo pasižymi ne visi žmonės už Amerikos ribų ir tai yra suprantama, kadangi jie veikiausiai turi rimtesnių užsiėmimų. Kartais S. MacFarlane‘as tai supranta – šaipymąsi iš „Rokio“ filmų jis paaiškina tiesiogiai (A. Seyfried veikėja šiame filme absoliučiai nepažįsta populiariosios kultūros, kas duoda pretekstą paaiškinti kai kuriuos juokelius, nors neretai tai praskiedžia visą humorą), o „Pusryčių klubo“ parodija veikia ir nežinant paties filmo. Tačiau daugelis scenų, tokios kaip pasišaipymas iš garsiųjų „Žvaigždžių kelio“ muštynių ar „Juros periodo parko“, daugeliui žiūrovų gali nesukelti rimtesnių emocijų. Tačiau S. MacFarlane‘as į šį filmą sudėjo nemenką kiekį fizinio humoro, ar tai būtų absurdiškai šlykščios scenos, ar patys iš savęs juokingi veikėjai, tokie kaip iš pirmosios dalies sugrįžęs Donis (Giovanni Ribisi), kas reiškia, jog kažką linksmo čia atras beveik visi žiūrovai.

Tai, jog „Tedis 2“ nėra komedijos šedevras, sufleruoja daugelis juokelių, kurie yra aktualūs šioms dienoms ir tai reiškia, kad filmas gali pasenti labai greitai. Aišku kaip dieną, kad scenos apie tai, jog NFL žvaigždė Tomas Brady‘is sukčiavo lemiamose sezono rungtynėse ar tai, jog Fergusono mieste vyko tragiškai pasibaigę protestai, buvo nufilmuotos visai neseniai. Fergusono miesto paminėjimas yra susijęs su bene juokingiausia filmo vieta, tačiau po dešimties metų žmonės gali neatsiminti jo svarbos, kas reiškia, jog S. MacFarlane‘as koncentravosi tik į filmo rodymą kino teatruose, kas taip pat nėra blogas sprendimas.

Režisierius dažnai rinkosi paprasčiausius ir istorijos, ir juokingų scenų pasakojimo metodus, tačiau didžiąją dalį laiko jie veikė tikrai solidžiai. Pažvelgus iš toliau, „Tedis 2“ atrodo labiau kaip atskirų juokingų scenų kratinys nei solidi istorija, kur siužetas duoda tik paprastą pretekstą rodyti vis absurdiškesnius dalykus. Visų svarbiausia, tiesa, kad filmo centre vis dar išliko pagrindinių veikėjų dueto draugystė, kuri atrodo nuoširdžiai ir natūraliai, kas nėra įprasta tokio tipo filmams. Galiausiai net ir didžiausios filmo klaidos kyla dėl to, kad S. MacFarlane‘as siekė sukurti stambesnį ir daugiau užgriebiantį sėkmingo filmo tęsinį, kas ne visuomet sekėsi, tačiau rimtesnės pastangos komedijų tęsiniams yra nebūdinga, o „Tedis 2“ pasižymi būtent tuo ir savo pirmtakui gėdos nepadaro.