Nekažką „Lūžio taško” perdirbimui reiškia tai, kad abi poros pusės labiau džiaugiasi į „Sesutes” eidami. Te tau, Holivudai, ir te jums perdirbiniai, mes geriau žiūrėsim į tūsinančius keturiasdešimtmečius nei į jaunus sportininkus vagilius! Todėl ir sėdėjome salėje, kukurūzus triauškėme ir į „Sesutes” spoksojome.
Ellis seserys yra labai skirtingos. Neseniai išsiskyrusi Maura (neištariamoje Amy Poehler), iš seselės atlyginimo užgyvenanti tikrai per didelį namą, visada taikosi visiems padėti, reikia jiems to ar ne – nors prie širdies dėk. Tuo tarpu Keitė (Tina Fey) yra karštakošė ir labai neatsakinga, todėl jai tenka gyventi (ir kirpėjos-manikiūrininkės amatu užsiimti) pas pažįstamus. Visgi, jų tėvai staiga užsimano parduoti namą, todėl sesėms reikia iškuopti savo turbūt du dešimtmečius neliestus kambarius ir joms labai liūdna, kad geroji Maura niekada negavo namuose pasiausti. Tad jos suplanuoja vakarėlį.
Komedijai svarbiausia juokai (ir gal dar simpatiški veikėjai), o pasijuokti tikrai yra iš ko. Kaip supratau klausydamasis salės, tą “ko” interpretuoju šiek tiek kitoniškai nei dauguma. Tačiau ne visi juokai susiveda į vizualinį ar antro galo humorą, todėl jau galima džiaugtis. Kita vertus, tai nėra aukšto intelekto lygio komedija, tačiau kas to tikėjosi? Užtenka jau to, kokios situacijos kyla iš sesučių asmenybių kontrasto.
Tik tiek, kad kai kurie juokai užsitęsia per ilgai. Ir nors taip atsitinka nedažnai, tas situacijas pamiršti sunkoka. Ypač turint minty, kad yra vienas veikėjas, kurio nejuokingi bajeriai yra visa jo asmenybė. Atrodo, turėtume juoktis iš to, kokie tie juokai nevykę, bet sunku, ypač, kai filme jis kišamas itin dažnai. Gal net šiek tiek nejauku žiūrint darosi.
Be kita ko, nėra ką daug pasakyti apie šį filmą. Galima bandyti diskutuoti apie tai, ar Maura tikrai turėjo nelaimingą paauglystę dėl to, kad praleido ją užsiimdama savanoriška veikla, kai Keitė nuolat šėlo ir vaikėsi vaikinus. Galima bandyti kabinėtis prie veikėjų finansinės būklės ar kelionių trukmės bei dažų pylimo į baseiną pasekmių. Tačiau čia jau lendame ten, kur lįsti buvo nelemta, ir tai, kas tikrai nėra svarbu, norint mėgautis filmu.
Svarbu yra tai, kad Tina Fey yra nuostabiai išraiškinga ir patraukli, puikiai išreiškianti šelmišką, gal kiek nesuaugusią ir jaunatvišką seserį. Jos veido išraiškos ir kūno kalba prideda papildomo šarmo mūsų išgirstiems juokams. Amy Poehler nėra tokia visapusiška, bet vis tiek pasirodo neblogai. Įdomiausia turbūt tai, čia yra turbūt geriausias John Cena vaidmuo ne ringe. Jis yra didelis, raumeningas, gąsdinantis ir traukiantis moteris – tad toks fiziškas vaidmuo jam tinka puikiai, o nedidelis dialogų skaičius neperkrauna jo aktorinių sugebėjimų. Taip, vienas ar kitas juokelis gadina bendrą įspūdį, bet tą galima prikišti ir Tina Fey, bandančiai nutempti kai kuriuos jaustukus ir keiksmažodžius kaip juodaodei.
„Sesutės”, nepaisant pabaigos, yra ne Kalėdinė, bet gal visgi kiek kalėdiška komedija todėl, kad vis tiek kalbama apie šeimą, jos ryšį, vienų atsakomybę kitiems ir, galiausiai, susitaikymą. Liūdna žiūrint nebus, daugiau humoro veikia negu neveikia, aktoriai daugumoje yra kompetentingi, nufilmuota labai patenkinamai, tad ko daugiau norėt? Tik filmo apie milžiniškus robotus, kuriame nesigilintume į žmogiškas dramas, bet to per daug reikalauti ir iš „Sesučių”, ir iš Holivudo.
