Mistika, neįtikimos teorijos ar paprasčiausi galvosūkiai… Pripažinsite tai ar ne, bet šie dalykai daugiau ar mažiau suvirpina kiekvieno iš jūsų širdį. Ar bent jau protą, kuriam pastangos „perkąsti“ tokius dalykus tampa tikru išbandymu, suteikiančiu galimybę pajausti nenusakomą euforiją tai padarius. Būtent tokį iššūkį siūlo ir brolių Michaelo ir Peterio Spierigų režisuotas „Lemtis“ (angl. „Predestination“) – intriguojantis galvosūkis už kiek daugiau nei 4 milijonus JAV dolerių, tapsiantis rimtu išbandymu net ir didžiausiems filmų-mįslių gurmanams.
„Lemtis“ yra trečiasis australų dvynių-režisierių pilnametražis kūrinys po ganėtinai žiaurios kritikos susilaukusio „Nemirusių“ (angl. „Undead“) (2003m.) bei kiek geriau ekspertų įvertinto „Aušros karių“ (angl. „Daybreakers“) (2010m.). Ir nors lyginant su pastaruoju darbu šį kartą broliai rėmėsi net penkiskart mažesniu biudžetu, tai akivaizdžiai nesutrukdė sukurti kokybės įvairiais aspektais nestokojantį darbą, ką puikiai atspindi dešimtys filmo nominacijų bei net keletas apdovanojimų, kurių tarpe ir įvertinimai tiek už vaidybą, tiek ir už kinematografiją. Verta paminėti, jog tai nėra vien tik Australijos režisierių dueto nuopelnai – filmą įkvėpė dar 1958m. amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino parašyta istorija „Visi jūs zombiai“ (angl. „All you Zombies“), pasakojanti apie keliavimo laiku paradoksus (įdomu tai, jog šią istoriją amerikietis parašė vos per 1 dieną).
Filmas sukasi aplink keliavime laiku besispecializuojantį agentą (vaidina Ethanas Hawke‘as), kurio pagrindinė užduotis – sustabdyti 1975m. teroristinį aktą Niujorke įvykdžiusį sprogdintoją. Bandymas tai padaryti filmo pradžioje baigiasi nevisiškai sėkmingai – ne iki galo izoliuota bomba padega agento veidą. Su nežinomo žmogaus pagalba jis sugeba grįžti į savo tikrąjį laiką, atsidurdamas ligoninėje, kurioje, sulaukęs reabilitacijos pabaigos, gauna naują ir paskutinę savo užduotį.
Veiksmas tęsiasi persikėlus į 1970m., tame pačiame Niujorke. Agentas, įsikūnijęs į barmeno vaidmenį, užkalbina vieną iš savo klientų – merginą (vaidina Sarah Snook), į kurios netradicinę gyvenimo istoriją jis, kartu su visais žiūrovais, gilinasi bent keletą dešimčių minučių. Ši vieta stipriai sulėtina filmo tempą, dėl ko filmas sulaukė pakankamai nemažai kritikos iš spartesnio veiksmo vystymo troškusių žiūrovų. Nors, kaip ir visais atvejais, kiek žmonių – tiek ir nuomonių, kadangi asmeniškai pirmoji filmo dalis paliko netgi labai gerą įspūdį. Puikiai nušlifuotas dialogas, intriguojančios detalės, išskirtinė jo metu išaiškėjanti istorija bei viso to reikšmė tolimesniam filmo vystymui – tiesiog tobulas derinys užslėptų prasmių kiekviename epizode ieškančiam žmogui.
Viskas. Tai daugiausia, ką galiu papasakoti apie filmo siužetą, nepasakydamas daugiau, nei man leistų broliai Spierigai. Ir tai yra ko gero vienas esminių filmo privalumų – netgi ir smulkiausios detalės filmo eigoje įgauna kur kas didesnę reikšmę, nei galėjote prognozuoti. Kiekvienas net ir menkiausias žodis ar veiksmas turi savo prasmę, kuri pamažu aiškėja su kiekvienu nauju istorijos poslinkiu. Būtent dėl filmo detalumo bei gerai apgalvotų istorijos vingių, susivedančių į provokuojančią filmo kulminaciją, galima gan drąsiai teigti, jog siužetas yra viena stipriųjų šio filmo pusių.
Taip pat, kaip teigiamą filmo aspektą tiesiog būtina paminėti ir ypač stiprų pagrindinių aktorių duetą: agentą įkūnijusį Ethaną Hawke‘ą ir jaunąją Sarah Snook. Ir nors Ethanas šiame filme pasirodė išties gerai, jo partnerė visgi suspindėjo kur kas ryškiau (už šį vaidmenį AACTA apdovanojimuose netgi buvo apdovanota kaip geriausia metų aktorė). Kiek apie Sarah Snook buvote girdėję iki šiol? Nenustebčiau, jei nieko. Ir nepaisant to, australė kartelę pakelia ypač aukštai, kokybiškai atlikdama savo darbą net ir labiausiai netradicinėse scenose, kas neabejotinai taps rimta paspirtimi sparčiam jos karjeros šuoliui aukštyn.
Puikų įspūdį palieka ir estetinė filmo dalis. Taip, daugybės specialiųjų efektų ar įspūdingų reljefų šiame filme nepamatysite. Bet keisčiausia tai, jog to ir netrūksta – skirtingų laikmečių atmosferą puikiai sukuria ypač kruopščiai parinktos dekoracijos, kostiumai bei kitos detalės. Gerų atsiliepimų nusipelno ir garso takelis – nors sensacingu jo vadinti ir negalima, nebūdamas pernelyg iššaukiančiu jis puikiai papildo filmą, prisiderindamas prie konkrečios situacijos ir padėdamas įsijausti į režisierių perduodamą nuotaiką (galimai dėl to, jog garso takelį kūrė vienas iš filmą režisavusių brolių – Peteris Spierigas).
Visa tai leidžia gan drąsiai teigti, jog „Lemties“ įsimintinumas yra tiesiogiai proporcingas jūsų jausmų šiltumui galvosūkių atžvilgiu. Kad ir kaip norėjau, nesugebėjau nei vienos pastraipos dedikuoti vien tik filmo minusams, tad jei esate ne ką mažiau pamišę dėl idėjiškai inovatyvių filmų, atvirai flirtuojančių su jūsų protu – šį brolių Spierigų darbą pamatyti tiesiog privalote, kadangi juo mėgausitės ne ką mažiau už mane. Tuo tarpu žmonėms, kurie iš filmų tikisi ne intriguojančio iššūkio, o paprasčiausios galimybės atsipalaiduoti, panyrant į kažką lengvo ir pozityvaus, tikėti tokia teigiama filmo recenzija nereikėtų – ši paradoksali kelionė laiku identiškai pozityvių emocijų nesukels.
