Recenzija

Seksas, melas ir videojuosta

Sex, Lies and Videotape

Seksas, melas ir videojuosta
N-16Drama

Metai:
1989 m.

Trukmė:
100 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Steven Soderbergh

Vaidina:

Andie McDowell, James Spader, Peter Gallagher, Laura San Giacomo

8.3

Recenzijos autorius:
7.7
Redakcijos vertinimas:
7.2
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 09 22

Kai kuriems režisieriams tokie apdovanojimai kaip Kanų Auksinė palmės šakelė ar Oskaras taip ir lieka viso gyvenimo nepasiekta svajonė. Priešingai nei Stevenui Soderbergui, kurio sąskaitoje puikuojasi tiek vienas, tiek kitas. Oskaro, tiesa, jam teko kiek palaukti – jį pelnė 2001 m. už kriminalinę dramą „Narkotikų kelias“ (angl. „Traffic“, 2000 m.). O štai Auksinę palmės šakelę jis nuskynė, galima sakyti, vos spėjęs įkelti koją į kinematografijos pasaulį. Pagrindinį Kanų kino festivalio apdovanojimą 1989 m. pelniusi juosta „Seksas, melas ir videojuosta“ yra S. Soderbergo ilgametražis režisūrinis debiutas. Kanuose buvo įvertinta ir šioje juostoje pasirodžiusio James‘o Spaderio vaidyba. Tiesa, šių apdovanojimų galėjo ir nebūti – iš pradžių „Seksą, melą ir videojuostą“ ketinta rodyti paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des réalisateurs“) ir tik iškritus kitam filmui ši juosta buvo perkelta į pagrindinę konkursinę programą. Kitoje Atlanto pusėje „Seksas, melas ir videojuosta“ buvo nominuota Oskarui už geriausią scenarijų.

Trumpai apie filmo siužetą

Jauna namų šeimininkė Ana (akt Andie McDowell) lankosi pas psichoterapeutą ir dalijasi ją slegiančiomis baimėmis, nerimu ir apskritai, viskuo, kas neduoda ramybės. O ramybės paskutiniu metu neduoda jos sutuoktinio Džono (akt. Peter Gallagher) jaunystės laikų draugas Grehemas (akt. James Spader), kurį Džonas, neatsiklausęs Anos, pasikviečia į svečius. Savo ruožtu Džonas už Anos nugaros palaiko audringą romaną su Anos seserimi Sintija (akt. Laura San Giacomo), tad kol Ana Grehemui aprodo miesto lankytinas vietas ir padeda ieškoti būsto, jis tik naudojasi proga. Ana Grehemui ima jausti savotišką artumą – galbūt ne seksualinį potraukį, nes sekso ji nesureikšmina, tačiau kažką, kas perauga paprastos draugystės ar simpatijos ribas. Grehemas netrunka išsikraustyti ir vieną kartą pas jį užsukusi Ana randa keistą vaizdajuosčių kolekciją – anot Grehemo, tai – jo atliekamas projektas – jis filmuoja moteris ir prašo jas pasidalyti savo seksualinėmis patirtimis…

Pasikalbėkime apie… seksą

Žiūrint „Seksą, melą ir videojuostą“ atrodo, kad nieko per daug nevyksta – visa filmo stiprybė slypi dialoguose ir monologuose – savotiškose išpažintyse, per kurias personažai apsinuogina iki pačios savo esybės.

Tad neapsigaukite, apie šį filmą spręsdami tik iš pirmo pavadinimo žodžio – sekso čia ne tiek jau ir daug, o ir tas pats perteikiamas elipsėmis, o ne tiesmukais vaizdais – jei tikėjotės lengvos romantinės komedijos su juokeliais apie antrą galą, tuomet galbūt kiek ir nusivilsite. Tačiau nusivilti nėra dėl ko – S. Sodebergas čia imasi gana netradicinio klausimo – jis kuria filmą ne apie seksą, o kvestionuoja jo svarbą (ir pervertinimą) gyvenime. Daugiausiai tokių klausimų garsiai ištaria Ana, kurią galbūt būtų galima laikyti aseksualia. Arba, kaip tais laikais būtų sakoma – frigidiška (nors tai nėra vienas ir tas pats) – vis tik jos personažas patvirtina aksiomą, kad nėra frigidiškų moterų, yra tik nedėmesingi vyrai.

Jos priešingybė – Sintija, kurią Ana apibūdina kaip „triukšmingą ekstravertę“. Sintija tiek į gyvenimą, tiek į seksą žiūri labiau atsipalaidavusi, nesureikšmindama, tačiau ir neeliminuodama kūniškų malonumų.

Džonas seksą suvokia ir kaip malonumą, nuo kurio yra priklausomas, ir, tam tikrais atvejais, kaip kerštą. O Grehemas seksą laiko aukščiausia atvirumo forma, nors pats fiziškai jo nepraktikuoja.

Apie melą…

Melas susaistęs šio filmo personažus panašiai kaip seksualiniai ryšiai. Džonas meluoja žmonai, kad neturi meilužės, Sintija neprasitaria seseriai, kad susitikinėja su jos sutuoktiniu, Grehemas meluoja sau ir tuo pačiu naudoja šią savotišką melo formą, kad prijaukintų baugščią ir trapią Aną, Džonas turi senų paslapčių, kurias iki šiol slėpė nuo Grehemo… Vienintelė Ana, atrodo, išvengia melo. Taip, ta pati Ana, kuri, kaip jau minėta, mano, kad seksas yra per daug sureikšminamas. Atrodo, kad šiedu dalykai – seksas ir melas – yra tiesiogiai susiję. Kuo daugiau sekso, tuo daugiau melo ir atvirkščiai.

…ir apie videojuostas

Grehemo įrašomus pokalbius apie seksą galima suprasti ir kaip savotišką apsivalymą, ir kaip kerštą, galiausiai – kaip paties lytinio akto metaforą, be jokio fizinio kontakto – priklausomai, iš kurio personažo perspektyvos žiūrėsi.

Tos videojuostos intymumu nenusileidžia lytinių santykių atvirumui – galbūt dėl to Grehemas vėliau jas peržiūri visiškai nusirengęs. Galbūt dėl to vienam personažui tai tampa savotišku moraliniu kerštu, o kitam – moraline išdavyste. Galbūt dėl to vienoms moterims dalyvauti savo projekte Grehemas pasiūlo tarsi lengvabūdišką vienos nakties nuotykį, be jokių įsipareigojimų, o štai su ta, kuri vis tik akivaizdžiai rūpi šiek tiek labiau, jis ima drovėtis.

Tačiau tuo pačiu videojuostos reiškia distanciją, kurią Grehemas sąmoningai kuria tarp savęs ir tarp kalbinamų moterų. T. y. seksualinis išgyvenimas, kurį jis patiria nuogas žiūrėdamas šiuos vaizdo įrašus tampa tikro fizinio ryšio substitutu. Šiais laikais, kai tiesioginį bendravimą vis dažniau pakeičia technologijos, tai galbūt ir nebe taip šokiruoja, tačiau vis tiek toks Grehemo fetišas užkliūva ir neatrodo kaip visiškai normalus dalykas.

Vertinant iš Grehemo perspektyvos videojuostos taip pat simbolizuoja ir jo negebėjimą – fizinį ir emocinį – sukurti tikrą seksualinį ryšį su tikra moterimi, o ne jos atvaizdu videoįraše.

Keturi personažai – keturi charakterio tipai

Filmas apsiriboja keturiais personažais, kuriuos galima priskirti keturiems charakterio tipams. Džonas (cholerikas) ir Sintija (sangvinikė) priklauso aktyviesiems, o Ana (melancholikė) ir Grehemas (flegmatikas) – pasyviesiems. Gal kiek paradoksalu, kad šiame filme aktyvieji tipai pasislenka į antrą planą, užleisdami vietą pasyviesiems. Vėlgi čia galima įžvelgti ir paraleles su šio filmo sekso linija – aktyvieji tipai juo užsiima, pasyvieji ignoruoja.

Tad apie visus iš eilės. Daugiausia ekrano laiko tenka Anai – pradedant jos, tarsi pasakotojos, dėstomais išgyvenimais, įsitaisius ant psichoterapeuto sofos, iki įsitraukimo į tai, kam iš esmės gyvenime neteikia didelės svarbos – tik ji į tai įsitraukia savitai, aplinkybių pasiūlytu būdu. Andie McDowell puikiai kuria iš prigimties neryžtingos, savimi nepasitikinčios, kitus sunkiai prisileidžiančios Anos portretą. Tačiau tokia Ana – tik paviršiuje. Reikia rasti kelią, kaip prie jos prieiti, ir mikčiojimas virs skardžiu juoku, o kaktoje susimetusią rūpesčio raukšlę pakeis spindinčios akys ir plati šypsena.

Grehemas, ko gero, išlieka paslaptingiausias filmo personažas. Jis – pašalietis, atvykęs iš kitur, ir taip įsiterpęs į trijų žmonių – Anos, Sintijos ir Džono – santykius. Galbūt dėl to ir jo santykis su seksu yra lyg per stiklą, lyg pašalinio stebėtojo, o ne dalyvio. Grehemo vaidmuo šioje istorijoje dviprasmiškas – jis ir sujungia, ir išskiria, pats lyg ir nedėdamas per daug intensyvių pastangų.

Džonas atrodo kaip devintojo dešimtmečio sekso simbolis – jis tiesiog kunkuliuoja tokia energija ir ieško, kaip ją išlieti. Jis visiškai priklausomas nuo savo aistros ir jai nesugeba atsispirti. Tačiau gyvenime jis taiko dvejopus standartus – yra linkęs visiškai pateisinti save – nesvarbu, ar seksas būtų fiziologinių poreikių tenkinimas, ar kerštas, nukreiptas į kitus – tačiau visiškai nepakenčia, kai tas toks pats elgesys atsisuka prieš jį patį.

Tuo tarpu Sintija – ko gero, mažiausiai išvystyta veikėja, tačiau taipogi svarbi šioje istorijoje. Ne tik dėl romano su Džonu – ji yra ryškus kontrastas seseriai ir atskleidžia tiek visiškai kitokias seksualines patirtis, tiek kitokį nei Anos požiūrį į seksą.

Dar vienas aspektas, pagal kurį būtų galima skirstyti filmo personažus- tai jų emocinis pasikeitimas. Čia įdomu tai, kad vyrai (Grehemas ir Džonas) veikia tarsi pasyvūs katalizatoriai, tuo tarpu moterys – Ana ir Sintija – per ryšį tiek su vienu, tiek su kitu išgyvena pasikeitimą. Žinoma, čia didesnę cheminę reakciją sukelia paslaptingasis Grehemas – tik prieš jo kamerą moterys išdrįsta kalbėdamos atsiverti iki emocinio nuogumo.

Aktoriai ir techniniai dalykai

Aktorių pasirodymą šiame filme galima tik pagirti – ypač jau minėtą Andie McDowell. J. Spaderis, suvaidinęs Grehemą, taip pat palieka neblogą įspūdį (vis tik tas Kanų prizas ne tuščiai jam buvo skirtas). Sintiją įkūnijusi Laura San Giacomo tai daro taip pat neblogai, tačiau žinant kitus šios aktorės vaidmenis, atrodo, kad toks tuo metu buvo jos tipažas, kuriam nebuvo itin stengtasi suteikti individualesnių bruožų. Gal kiek silpniau iš šio ketverto pasirodė Džoną suvaidinęs Peteris Gallagheris. Kita vertus, jam pavyko pasiekti, kad jo vaidinamas personažas, nors ir fiziškai patrauklus, būtų visiškai antipatiškas, be jokių pateisinimų (nors su daugybe pasiteisinimų) – o tai jau yra šis tas.

Juosta nufilmuota lėta kamera, nemažai stambių planų. Nors filme daug dialogų, jis nėra statiškas – kamera praktiškai visą laiką juda – toks buvo sąmoningas režisieriaus sprendimas. Besiruošdamas šiam filmui S. Soderbergas eksperimentavo su įvairiomis kameros technikomis, kurias vėliau panaudojo čia. Į Grehemo juostas įrašytas išpažintis žiūrovai kartu su Grehemu stebi jo televizoriaus ekrane – taip sąmoningai sukuriamas filmas filme ir išrėminimas. Montažas čia pasitarnauja sudėtingesnei pasakojimo konstrukcijai ir papildomos laiko dimensijos sukūrimui. Garso takelis tampa subtiliu fonu ekrane besikeičiantiems vaizdams – tačiau kadangi, kaip jau sakyta, šio filmo esmė – dialogai, garso takelis čia nėra toks ir svarbus.

Reziumė

„Seksas, melas ir videojuosta“ – iš gausybės dialogų ir monologų sukonstruotas intelektualus pasakojimas, savotiškas psichoanalizės seansas, kuriame apsiribojama vos keturiais personažais ir iš pažiūros veiksmas vysta lėtai. Tačiau tai – tik apgaulingas pirminis įspūdis – veikėjai neįtikėtinai atsiskleidžia kalbėdami, o filmo kulminacinis momentas emociškai sprogsta pačioje pabaigoje. Maža to – juosta užkabina sekso svarbos klausimą, susieja jį su melo įtaka santykiams ir visa tai lyg modernią išpažintį pateikia videojuostos formatu. Tad ieškantiems prasmingų dramų su įdomiais dialogais, išplėtotais personažais bei gera aktorių vaidyba, vertėtų prisiminti šį Auksinės palmės šakelės laureatą.

7.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D