SCANORAMA. Zils Marijos debesys

Vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų kino režisierių Olivier Assayas pristato jau keturioliktąją savo ilgametražę juostą. Rodytas Toronto, Miuncheno ir Kanų kino festivaliuose, „Zils Marijos debesys“ yra dar vienas „Scanoramos“ filmas, kuriame kinas susipina su teatru.

Marija Enders (akt. Juliette Binoche) – pasaulinio garso aktorė. Jos svaiginanti karjera prasidėjo, kai jai buvo vos aštuoniolika ir ji atliko Sigridos, jaunos merginos, suviliojančios ir privedančios savo vyresnę darbdavę Heleną prie savižudybės, vaidmenį didžiulio pasisekimo sulaukusioje Vilhelmo Melchioro pjesėje „Malojos gyvatė“. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, Marija su savo asistente Valentina (akt. Kristen Stewart) keliauja į Ciurichą, už Vilhelmą atsiimti apdovanojimo, bei ketina jį aplankyti. Tačiau pakeliui pasiekia žinia apie Vilhelmo mirtį. O per apdovanojimų ceremoniją Marija sulaukia pasiūlymo dar kartą vaidinti „Malojos gyvatėje“ – tik šįkart jai tektų nebe Sigridos, o Helenos vaidmuo. Iš pradžių kratydamasi šios idėjos ir argumentuodama, kad ji buvo ir visada bus Sigrida, ir tuo, kad Heleną vaidinusi aktorė žuvo autoavarijoje, galiausiai Marija pasiduoda įkalbinėjimams. Naująją Sigridą vaidinti pakviesta Holivudo žvaigždutė intelekto nesužalotu veidu Džoana Elis (akt. Chloë Grace Moretz), kurios kandidatūra Marijai iš pradžių kelia tik sarkastišką juoką. Pasinaudojusi Vilhelmo našlės Rozos pasiūlymu, Marija apsistoja jo namuose – atokiame Alpių kaimelyje Zils Marijoje. Čia, kur debesys suformuoja įspūdingą ir mitais apipintą gyvatę, besirangančią tarp kalnų, Marija, pasitelkusi į pagalbą Valentiną, skaito pjesės scenarijų ir taip ruošiasi spektakliui.

„Zils Marijos debesys“ – tai švelniai filosofinis pasakojimas apie bėgantį laiką ir senėjimą, kuris yra visiškai natūralus ir gražus procesas. Taip pat tai pasakojimas apie dvi moteris ir ryšį (ne erotinį), esantį tarp jų, apie įtakos balanso pasikeitimą. Tai filmas, atvirai parodantis, kad aktoriai turi daug veidų – Marija, ant apdovanojimų pakylos spindinti visu ryškumu, Zils Marijoje tampa kasdieniška – visiškai trumpi plaukai, paprasti patogūs drabužiai, jokio makiažo. Kita vertus – ne tik Marija, bet ir Valentina ir Džoana turi keletą veidų, kurie atsiskleidžia skirtingoje aplinkoje.

Kitas svarbus aspektas – repetuodamos pjesė Marija ir Valentina tekstą skaito taip emocingai, išraiškingai ir įtikinamai, kad žiūrovai pasimeta ir nebežino, kada kalba Marija ir Valentina, o kada – Helena ir Sigrida Marijos ir Valentinos lūpomis. Panašiai kaip ir Romano Polanski filme „Venera kailiuose“ („La Vénus à la fourrure“, 2013 m.), įtaka nuo vieno personažo pereina prie kito, aiškiai jaučiama, kaip keičiasi galios pusiausvyra. Dviguba realybė trikdo žiūrovus, bet toks ir yra režisieriaus tikslas – sutrikdyti, o ne paaiškinti.

Filme „Zils Marijos debesys“ puikiai atsiskleidžia Oskaro laureatė Juliette Binoche. Nevisai tikslu būtų sakyti, kad Juliette šiame filme vaidina pati save, tačiau be abejo, Marijos vaidmuo jai turėtų būti pakankamai artimas. Įspūdingai perteikianti kardinalias Marijos transformacijas nuo žibančios žvaigždės iki iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios moters, emocijas ir vidinę jėgą, kurią ji naudoja pjesės repeticijoms, Juliette Binoche tik dar kartą pademonstruoja savo meistriškumą ir patvirtina neeilinės aktorės statusą. Savo statusą, beje, patvirtina ir Kristen Stewart – šiaip jau turėjo visiškai užtekti vienos vienintelės „Saulėlydžio“ („Twilight“) pentalogijos dalies, tam, kad visi nors viena atmerkta akimi filmus žiūrintys žiūrovai įsitikintų jos mediniais vaidybiniais sugebėjimais. „Zils Marijos debesyse“ K. Stewart išlieka tokia pati – atsiribojusi, neįtikinanti ir vienoda. O štai Chloë Grace Moretz sukuria ne tik paviršutiniškos Holivudo žvaigždutės Džoanos įvaizdį, bet ir atskleidžia, kad šis personažas nėra jau toks vienasluoksnis, koks iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti

Scenarijus – toli gražu ne pati stipriausia šio lėto filmo pusė. Viskas laikosi ant aktorių (iš esmės – ant Juliette Binoche) darbo ir puikių gamtos vaizdų. Filmas žavi įspūdingu Alpių peizažu ir per jį vinguriuojančia mistine ir lengvą šiurpą keliančia debesų gyvate. Operatoriaus darbas perteikia visą kalnų gamtos grožį, kamera aprėpdamas, rodos, iki horizonto nusitęsusį peizažą ir fiksuodamas aiškias, bet subtilias kalnų spalvas. Tuo tarpu montažas galėtų būti atliktas ir geriau – neretai vaizdas nutraukiamas vidury scenos.

„Zils Marijos debesys“ – lėto autorinio kino pavyzdys, kuriame susipina kinas ir teatras. Stipri Juliette Binoche vaidyba, gražus garso takelis, kinematografiškas Alpių peizažas, tampantis savotišku personažu, ir dvigubos realybės perteikimas iš dalies atperka neįspūdingą scenarijų. O patį filmą, besikoncentruojantį į tris moteris ir švelniai reflektuojantį bėgančio laiko temą, galima laikyti pakankamai kokybiško europinio kino pavyzdžiu.

Patiks, jei patiko: „Venera kailiuose“ („La Vénus à la fourrure“, 2013 m.).