II pasaulinio karo siaubas visą pasaulį ir ypač Europą sužalojo negrįžtamai. Tad nieko keista, kad praktiškai kiekvienais metais pasirodo po vieną kitą filmą šia tema. Iš vienos pusės – tai pakankamai dėkinga tematika, tačiau iš kitos pusės tai tuo pačiu gali tapti savotiškais spąstais ją pasirinkusiems kino kūrėjams – nesubanalinti, nesupopsinti šios siaubingos žmonijos patirties ir, tuo pačiu nepaversti visko ašaringa melodrama. Jaunam vengrų režisieriui, Béla Tarro mokiniui László‘ui Nemes‘ui pavyko išvengti šių spąstų ir jis Kanų kino festivalio konkursinei programai pristatė stiprų filmą holokausto tema. Dar labiau stebina tai, kad „Sauliaus sūnus“ yra debiutinis L. Nemeso ilgametražis filmas – iki šiol jis yra sukūręs tris trumpametražius. „Sauliaus sūnus“ iš Kanų parsivežė net penkis apdovanojimus – žiuri prizą, FIRESCI prizą, François Chalait apdovanojimą L. Nemesui ir Ugnikalnio prizą už garso montažą. Šis filmas taip pat apdovanotas specialiuoju žiuri prizu Sarajevo kino festivalyje bei išrinktas Vengrijos kandidatu į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Aušvico koncentracijos stovyklos kalinys Saulius Auslanderis (akt. Géza Röhrig) priklauso vadinamiesiems „Sonderkommando“ – specialiajai iš kalinių sudarytai grupei, kurie už sąlyginai šiek tiek geresnes sąlygas užtikrina, kad mirties fabrikas veiktų nepriekaištingai. Jų darbas – palydėti į dujų kameras visus naujai atvykusius taip, kad šie nesuprastų, kas jų laukia, o paskui sunaikinti kūnus krematoriume. Sonderkommando taip pat yra pasmerkti – anksčiau ar vėliau jie patys bus sunaikinti, tik niekas nežino, kada ta diena ateis. Po vienos naujos grupės atvykimo, pasibaigus egzekucijai, ieškodamas vertingų daiktų ir kraudamas aukų kūnus į milžinišką kaugę, Saulius aptinka, kad vienam paaugliui berniukui pavyko išgyventi. Nors naciai gana greitai ištaiso šią „klaidą“, Sauliui svarbiau už viską tampa moralinė pareiga tinkamai palaidoti šį berniuką.
L. Nemesas, pasakodamas apie filmą, atskleidžia, kad jo pagrindu tapo autentiški Sonderkommando priklausiusio koncentracijos stovyklos kalinio užrašai, kuriuos L. Nemesas perskaitė prieš dešimt metų. Kitas akstinas, paskatinęs L. Nemesą imtis šios temos – asmeninė šeimos istorija. Keletas L. Nemeso giminaičių per Antrąjį pasaulinį karą buvo išvežti į Aušvicą, ir jų netektis paliko juntamą spragą. Idėją apie tokį filmą L. Nemesas brandino keletą metų.
Gal kiek ir paradoksalu, tačiau „Sauliaus sūnus“ yra ne tiek apie nežmoniškas sąlygas ar neįsivaizduojamą nužmogėjimą, tačiau būtent apie žmoniškumą – apie tuos jo likučius, dėl kurių žmogus išlieka žmogumi. Filmo centre atsiduria ir visą laiką išlieka Saulius – didžiąją laiko dalį iš ekrano žvelgia niūrus, kiaurai veriantis jo žvilgsnis. Kamera visą laiką sekioja jam iš paskos – galima sakyti, kad žiūrovai mato ir sužino beveik tiek pat, kiek pamato ir sužino Saulius, kuriam, lyg mitinei Antigonei, moralinė pareiga prideramai palaidoti savo artimą, tampa svarbesnė net už egzistenciją. Kita vertus – tokiu būdu neįkyriai primenamas klausimas apie tai, ko vertas būtų gyvenimas, jei negebi net atlikti paskutinės pareigos savo artimui ir dėl to pats savęs nebegali vadinti žmogumi.
L. Nemesas sąmoningai renkasi koncentruotis į žmogiškąją pusę. Koncentracijos stovykla yra tik fonas – tiesiogine prasme. Ryškiausiai matomas Sauliaus veidas, visa, kas vyksta, vyksta kažkur šone ir nelabai ryškiai. Filmo kūrėjų intencija buvo atsisakyti estetinės pusės, nekurti ikoniško filmo. Saulius nėra rodomas kaip herojus – greičiau kaip pavargęs ir pasirinkęs vienintelį išgyvenimą užtikrinantį būdą – atsiribojimą nuo viso to, kas vyksta, ir veikimą praktiškai automatiniu režimu. Saulius nemoralizuoja, priešingai, ne visus jo poelgius galima laikyti moraliais. Tačiau vis tik L. Nemesui pavyksta išryškinti tai, kas svarbiausia, nenuklystant į pašalį ir nepiktnaudžiaujant mirties ir nežmoniškumo triumfo vaizdais. Kaip berniukas tampa sūnaus simboliu, taip ir Saulius tampa simboliu žmogaus, kurį panaudojant pasakojama tūkstančių istorija – tūkstančių, bandančių mirties fabrike savais būdais išsaugoti žmogiškumo likučius.
Tiek L. Nemesas, tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Géza Röhrigas pabrėžia, kad Sonderkommando jokiu būdu negalima laikyti kolaborantais ar „pusiau budeliais“. „Tai buvo ypatingos aukos. Jie neturėjo pasirinkimo, jie buvo verčiami dalyvauti šioje veikloje, deginti nužudytų kalinių kūnus krematoriumuose. Tai, neabejotinai buvo psichologiškai labai traumuojanti patirtis“, kalba L. Nemesas.
Pagrindinį Sauliaus vaidmenį atliekantis Géza Röhrigas debiutuoja kine. Jis nėra aktorius – G. Röhrigas yra poetas, jau daugelį metų gyvenantis Niujorke. Tačiau jis spinduliuoja tokią stiprią charizmą, kad nė sekundės netenka suabejoti jo kuriamu personažu. Be to jis stebina švelniu, beveik vaikišku balsu, kas kontrastuoja su ganėtinai atšiauria Sauliaus išvaizda. Visi kiti personažai yra antraplaniai, tačiau juos vaidinančių aktorių darbas yra praktiškai nepriekaištingas.
„Sauliaus sūnus“ nufilmuotas mobilia kamera, kuri, kaip minėta, perteikia beveik tą patį vaizdą, kurį mato ir Saulius. Kamera tampa žiūrovų akimi Sauliaus pasaulyje, taip įtraukianti juos į filmo vyksmą. Kamera seka Saulių iš nugaros, ar tiesiog „kybo“ prie jo peties, arba rodo į kažką – ko žiūrovas dar nepamatė – sutelktą skvarbų jo akių žvilgsnį. Tamsus filmo koloritas prisideda prie slogios nuotaikos kūrimo. Ypatingai profesionaliai atliktas garso montažas – filmo tyloje išryškintas kiekvienas, net mažiausias garsas – žingsniai, lašantis vanduo, uždaromos durys, o su tuo kontrastuoja šūviai ir iš baimės paklaikusių žmonių šūksmai – tai vėlgi priartina žiūrovus prie filmo vyksmo, tarytum iki maksimumo įtempti nervai reaguotų į tyliausius garsus, o kiek garsesni suerzintą sąmonę paveiktų lyg bombos sprogimas. Filme, išskyrus pabaigos titrus, neskamba jokia – nei diagetinė, nei ekstradiagetinė muzika, tačiau čia jos net ir netrūksta. Kaip jau minėta, L. Nemesas stengėsi dirbtinai neaštrinti dramos, jam svarbu buvo priartėti prie esmės, pasitelkiant minimalias priemones.
„Sauliaus sūnus“ – stiprus ir slogus filmas apie bandymą nenužmogėti nežmoniškose sąlygose, kur vieninteliu žmogiškumo likučiu tampa prisiimta moralinė pareiga. Būtent į žmogų, o ne į išorinį siaubą visą dėmesį koncentruoja režisierius L. Nemesas, kuriam tokiu pavyksta parodyti ir tai, kas, iš pirmo žvilgsnio, buvo palikta filmo paraštėse. Filmą itin palankiai sutiko kritikai (netgi įnoringieji „Cahiers du cinéma“, visiems iš eilės kalantys kuolus, „Sauliaus sūnui“ skyrė aukštesnį balą), kai kurių nuomone – tai vienas geriausių filmų apie holokaustą, ir ne tik šiais metais, bet apskritai per visą kino istoriją. Ar taip ir bus, parodys laikas. Tačiau dabar galima pasakyti tik tiek, kad „Sauliaus sūnus“, nors ir nelengvas žiūrėti, neabejotinai nusipelno žiūrovų dėmesio.
