Kroatų kilmės amerikiečių režisierius Frankas Pavich‘ius savo antrojo ilgametražio dokumentinio filmo siužetui pasirinko bene didingiausią kino istorijoje projektą. Filmas „Jodorowsky‘o kopa“ Amsterdamo kino festivalyje apdovanotas „Sidabrinio klyksmo“ prizu, Kanų kino festivalyje nuominuotas „Auksinės kameros“ apdovanojimui, Ostino fantastinių filmų festivalyje pelnė publikos simpatijų prizą ir geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą, o Tarptautiniame Sitgeso ir Katalonijos kino festivalyje – publikos prizą už geriausią ilgametražį filmą bei geriausio filmo nominaciją.
Taigi, „Jodorowsky‘o kopa“ pasakoja apie kultinio Čilės režisieriaus Alexandro Jodorowsky‘o režisuotą turbūt patį didingiausią kino istorijoje filmą „Kopa“. Sakote, tokio negirdėjote? Nieko nuostabaus. Šis grandiozinis Alexandro Jodorwsky‘o projektas, pradėtas 1976 m., kino ekranų taip ir nepasiekė – galiausiai 1984 m. Franko Herberto epopėją, kurią fantastikos mėgėjai pagal svarbą prilygina John‘o Ronaldo Reuelio Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogijai, ekranizavo Davidas Lynchas. Tačiau Alexandro Jodorowsky‘o „Kopa“, kurios vien pre-produkcijai buvo išleista 2 mln. dolerių iš viso filmui skirto 9,5 mln. dolerių biudžeto, turėjo tapti kino industrijos įvykiu – pagal pradinius režisieriaus užmojus, „Kopa“ turėjo būti 14 valandų filmas! Maža to, savo „Kopoje“ Jodorowsky‘is norėjo panaudoti įvairius kino meno stilius, o vaidinti šiame filme buvo kviečiami Mickas Jaggeris ir Salvadoras Dali. Deja, dėl lėšų stokos, Jodorowky‘o „Kopa“ taip niekada ir nebuvo nufilmuota – viskas, kas liko – tai didžiulis kelių enciklopedijos tomų storio albumas, su filmo eskizais, koncepcija, pastabomis.
„Jodorowsky‘o kopa“ – dokumentinis filmas apie „Kopos“ kūrimą. Pats Alexandro Jodorowsky‘is pasakoja, kaip rinkosi „karius“ savo projektui, jo charizmatišką pasakojimą papildo Michel‘is Seydeux bei kiti Jodorowsky‘io bendražygiai (ar jau tik jų artimieji ar archyviniai įrašai), aktoriai, kino kritikai bei autientiškuose kadruose užfiksuoti „Kopos“ eskizai, palydimi režisieriaus pastabų.
„Norėjau sukurti filmą, kuris sukeltų LSD efektą be paties LSD“, sako Alexandro Jodorowsky‘is, kuriam kinas – tokios pačios svarbos meno forma, kaip literatūra, muzika ar dailė. Savo „Kopą“ Jodorowsky‘is prilygina Marcelio Prousto kūrybai – jei Proustas yra laikomas „tikrąją“, „giliąja“ literatūra, tokį patį svorį septintajame mene būtų turėjusi „Kopa“.
„Jodorowsky‘o kopa“ ne tik supažindina su unikaliu kino projektu, kurio pasaulis neteko dėl tokios, palyginus, niekingos, bet viską nulemiančios priežasties – lėšų trūkumo. Šis dokumentinis filmas iš esmės perkelia kino, kaip reiškinio, suvokimą į truputį kitokią dimensiją – šiuo atveju tampa nebesvarbi ta aplinkybė, kad Jodorowskio „Kopa“ nebuvo nufilmuota: „Aš ją sukūriau. Grafinės novelės forma, užrašuose, bet aš ją sukūriau“, sako šypsodamasis režisierius, o žiūrovams belieka pasitelkti vaizduotę, kokia Jodorowsky‘o „Kopa“ būtų galėjusi būti, jei vis dėl to galėtume ją išvysti kino ekranuose.
