SCANORAMA. Freken Julija

„Freken Julija“ – 1888 m. švedų dramaturgo Augusto Strindbergo sukurta natūralistinė pjesė apie žmonių santykius bei vyro ir moters prigimtį. Kūrinys visame pasaulyje ne kartą buvo perkeltas į teatro sceną (vien Lietuvoje buvo keturi „Freken Julija“ pastatymai). Iki šiol pjesė ekranizuota tris kartus – 1912 m., 1951 m. ir 1999 m. Norvegų režisierė Liv Ullmann 2013 m. pateikia savą „Freken Julijos“ interpretaciją.

1890 m. Šiaurės Airija, Joninių vakaras. Baronas išvyko, dvare lieka panelė Julija (akt. Jessica Castain), liokajus Džonas (akt. Colin Farell) ir virėja Keitlin (akt. Samantha Morton). Julija įvairiais būdais provokuoja Džoną, stengdamasi jį suvilioti, o šis iš visų jėgų bando nepasiduoti potraukiui. Trumpiausia ir šviesiausia vasaros naktis bėga, vyno taurės tuštėja, emocijos evoliucionuoja, aistra perauga į agresiją, pyktį, isteriją, neapykantą. Atrodo, vienintelė, kuri nepraranda šalto proto, yra nuošaly liekanti masyvioji Keitlin.

Filmas koncentruojasi į personažų evoliuciją, vyro ir moters prigimtį (žinoma, pagal XIX a. požiūrį), tačiau palieka erdvės ir šalutinėms mintims. Nors ir puikiai žinoma, tačiau vis tik dar kartą lengvai nustebina tai, kiek daug dėmesio tais laikais buvo skiriama „o ką žmonės pasakys“ ir dėl to varžant save bei ribojant savo tikruosius troškimus. Klasiniai ir socialiniai skirtumai galėjo tapti ir dažniausiai tapdavo kliūtimi santykiams, o iki seksualinės laisvės dar buvo toli kaip iki mėnulio – be to amžinojo ir nepajudinamo „o ką žmonės pasakys, jei sužinos“, buvo daug svarbiau saugoti garbę ir nesusiteršti, nei gyventi tokį gyvenimą, kuris iš tiesų teiktų džiaugsmo.

Ketvirtasis režisierės Liv Ullmann, kuri pati kažkada teatro scenoje vaidino Juliją, ilgametražis filmas „Freken Julija“ rodytas Toronto kino festivalyje, pasižymi ypatingu vizualiniu grožiu, estetika ir kinematografija. Švarios ir grynos spalvos, tvarkingi kadrai, taupus, bet tikslus vaizdo fiksavimas. Puikus operatoriaus darbas, perteikiantis vaizdą įvairiais rakursais – ypač įspūdingai atrodo filmavimas iš viršaus. Puikus garso takelis tiksliai perteikia tarp veikėjų tvyrančią įtampą, augančią aistrą, kuria nelaimės nuojautą.

Tačiau nors techninė pusė yra stipri, žiūrint filmą labai stipriai jaučiama tai, kad juosta kurta pagal teatro pjesę – teatriškumo šis filmas taip ir neatsikrato. Personažų emocijos – ryškios, bet kraštutinės, staigiai besikeičiančios, balansuoja ties hiperbolės riba. Gal teatro scenoje tai atrodytų natūraliai, bet kas Cezario – Cezariui, gal jau geriau tegu kinas ir teatras egzistuoja atskirai. Nes pavyzdžių, kas nutinka į vieną suplakus šias dvi meno formas, ne vieną ir ne du rastume lietuviškame kine, kurį būtent už tai galima tarkuoti iki begalybės.

Visas filmo veiksmas be dviejų – trijų viražų už vartų apsiriboja dvaro erdve – viskas vyksta virtuvėje, Džono kambaryje, Keitlin kambaryje, kelis kartus parodoma įspūdinga laiptų aikštelė, trumpai šmėkšteli Julijos kambarys. Tas pats pasakytina ir apie personažus – jų viso labo tik trys. Todėl natūralu, kad dėl teatrinės kūrinio prigimties ir neįmantraus scenarijaus, visas filmo krūvis tenka aktoriams.

Nors filmas vadinasi „Freken Julija“, pažiūrėjus šią versiją nori nenori pešasi pavadinimas „Liokajus Džonas“ – Colinas Farrellas, atliekantis Džono vaidmenį, vaidina taip įspūdingai, kad užgožia Juliją įkūnijančią Jessicą Castain. Nors teatrališkumo irgi šiek tiek neišvengia (bet tai galbūt reikėtų labiau nurašyti pačiai pjesei ir režisūrai), Colino Farrello Džonas, galbūt dėl aktoriaus charizmos, vis tik taip nekliūva, kaip panelė Julija. Būtent Jessicos Cashtain vaidyboje daugiausia perspaudimo, daugiausia to, kas būdinga teatro scenai, bet ne kino ekranui, net jei kalbame apie XIX a. pabaigos dramas, kur jausmai ir emocijos liejosi laisvai. Keitlin personažas iš esmės neevoliucionuoja – ji praktiškai išlieka vienoda per visą filmą – rami, santūri, padori, su tvirtom moralinėm nuostatom ir dievo padėjimu. Gal tik filmo pabaigoje vienoje scenoje Keitlin kalba kiek pakeltu tonu. Tad Keitlin vaidmenį kuriančiai Samantai Morton nereikėjo pademonstruoti ypatingų aktorinių sugebėjimų – tiesiog tvarkingai vaidinti tvirtąją ramiąją Keitlin.

Kita vertus, būtent Samanta Morton atrodo natūraliausiai XIX a. aplinkoje – kažkaip prisiminus senas fotografijas iškyla būtent tokios kūno konstitucijos moterys. Antra – XIX a. kūno pilnumas reiškė sveikatą, o sveikatą galėjo garantuoti tik gausi mityba – o tai buvo prieinama pasiturintiems. Todėl truputį keistokai atrodo liauna it nendrė dvarininkė šalia kūningos tarnaitės. Žinoma, nebūtina absoliutinti ir prisirišti prie stereotipinių standartų, kinas neturi paskirties dokumentiškai tiksliai atkurti vaizduojamo laikotarpio, tačiau toks aktorių parinkimas vis tik leidžia manyti, kad į XIX a. pabaigoje gyvenusią panelę Juliją režisierė vis tik pažiūrėjo per šiandieninius grožio standartus.

Nors ir šiek tiek erzina nesugebėjimu nutolti nuo teatro, filmas „Freken Julija“ vertas žiūrovų dėmesio vien jau dėl ypatingos estetikos ir vizualumo – atvirukiškų vaizdų ir tikslių kadrų, stiprios Colino Farrello vaidybos ir gana neblogai perteiktos įtampos, tvyrančios tarp personažų.

Patiks, jei patiko: „Ana Karenina“ („Anna Karenina“, 2012 m. ), „Džeinė Eir“ („Jane Eyre“, 2011 m. ), „Kivirčas“ („Carnage“, 2011 m.)