SCANORAMA. Džimio salė

Jimmy's Hall

Legendinis anglų režisierius Kenas Loachas niekada nepasidavė Holivudo vilionėms, kita vertus, sunku būtų įsivaizduoti šio anglišką socialinį realizmą fiksuojančio kino metro kūrybą kitokioje aplinkoje, nei jo gimtoji Didžioji Britanija. 2006 m. Kanų kino festivalyje jo filmas „Vėjas, lenkiantis miežius“ („The Wind that Shakes the Barley“) pelnė Auksinę palmės šakelę, o 2014 m. Berlyno kino festivalyje režisierius apdovanotas Auksiniu lokiu už viso gyvenimo nuopelnus. Lietuvos kino teatruose ne taip ir seniai sukosi K. Loacho režisuotos juostos „Belaukiant Eriko“ („Looking for Eric, 2009 m.) ir „Angelų dalis“ („Angels‘ Share“, 2012 m.). Apie naujausią režisieriaus darbą „Džimio salė“, dalyvavusį 2014 m. Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, buvo pasklidę gandų, jog tai – paskutinis K. Loacho filmas, tačiau režisierius to nepatvirtino – ateitis parodys.

Charizmatiškas Džimis Graltonas (akt. Barry Ward) sugeba pritraukti žmones. Net ir vargingame Airijos kaimelyje savo asmenybe jis sugeba patraukti savo pusėn didžiąją dalį gyventojų, ypač jaunimo. Po dešimties metų, praleistų emigracijoje JAV, 1932 m. Džimis grįžta į gimtinę, kur likusi jo motina (akt. Aileen Henry). Po pilietinio karo praėjus dešimčiai metų, Airijoje veikia nauja vyriausybė. Rizikuodamas supykdyti savo senus priešus – Bažnyčią ir stambius žemvaldžius – Džimis nusprendžia iš naujo plačiai ir nemokamai atverti šokių salės, kuri veikė prieš jam emigruojant į JAV, duris, tam kad patenkintų Leitrimo grafystės jaunimo socialinius poreikius. Į Džimio salę, kaip ir prieš dešimt metų jaunimas, o vėliau ir vyresni kaimelio ir jo apylinkių gyventojai renkasi pašokti, mokytis ar tiesiog pasikalbėti. Tačiau ten, kur žmonės renkasi aptarti idėjų, neišvengiamai pradeda kaltis revoliucijos daigai – tą netrunka suprasti Bažnyčia ir vietos valdžia, Džimio veiklą stebinti lyg po padidinamuoju stiklu. Gresia neišvengiamas nelygiaverčių varžovų konfliktas

Filmas pasakoja apie realią istorinę asmenybę Jimmy Gralton‘ą, kuris Leitrime tapo Revoliucinės darbininkų grupės, davusios pradžią Airijos komunistų partijai, lyderiu. Istoriniu požiūriu Jimmy‘io Graltono atvejis yra unikalus – jis yra vienintelis Airijos pilietis, ištremtas iš šalies. Paradoksalu, bet net patys airiai labai mažai žino apie šią asmenybę – buvo pasistengta išvyti ir ištrinti jį iš visuomenės atminties.

Tačiau be istorinio konteksto, režisierius dėmesį koncentruoja į salę, kuri tampa daugiau nei vien vieta, kur žmonės renkasi pašokti. Džimio salė tampa revoliucijos simboliu, o pats Džimis – jos lyderiu, nors iš pradžių lyg ir kratosi tokio vaidmens. Ir, be abejo, kaip ir visi kūriniai, pasakojantys apie revoliucionierius, „Džimio salė“ taip pat persmelkta idėjos, kad revoliucija ir laisvės siekiantys žmonės yra tokia jėga, kuriai pasipriešinti jokios kitos jėgos ar jėgos struktūros negali.

Filmo „Džimio salė“ intencija buvo humanizuoti ir pateisinti politinę kairę. Filme rodomi brutalūs policijos veiksmai paaiškinami tuo, kad Džimio vadovaujami revoliucionieriai pradėjo burtis tuo pačiu metu, kai Rusijoje įsigalėjo totalitarinis Stalino režimas. Todėl nieko keisto, kad Bažnyčia ir valstybė įtariai žiūrėjo į bet kokius revoliucinio tipo darinius, kurie galėjo tapti realia grėsme joms pačioms. Tačiau nuožmiai malšindamos bet kokias iniciatyvas jos pačios iš esmės tapo tuo, ko taip baiminosi.

Barry‘is Wardas turi pakankamai žavesio ir charizmos, kad įtikinamai suvaidintų revoliucionierių, patraukiantį paskui save žmones. Jam neblogai asistuoja Simone Kirby, atliekanti pagrindinį moterišką Ūnos vaidmenį. Labai natūralus Aileen Henry, vaidinančios Džimio motiną vaidmuo. Jimas Nortonas vaidina rūstųjį ir konservatyvųjį kunigą tėvą Šeridaną.

Apipintas energingais airiško stepo ritmais ir batpadžių kaukšėjimu, filmas „Džimio salė“ pasakoja realiai egzistavusio, tik visuomenės gerokai primiršto asmens – Jimmy‘io Graltono istoriją. Galbūt stipresnių akcentų šiek tiek pritrūko, tačiau žiūrėti šį filmą neprailgsta, kita vertus, filmo tikslas greičiausiai buvo tiesiog papasakoti apie Jimmy‘į Graltoną, o ne atkurti detalią jo biografiją. Be to, režisieriui pavyksta sukurti pakankamai žemišką Džimio portretą, per daug jo neidealizuojant ir nenusaldinant.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles