SCANORAMA. Force Majeure

Force Majeure

Švedų režisierius Rubenas Östlundas, kurio filmas – socialinė mozaika „Atsitiktinumai“ („De ofrivilliga“, 2008 m.) rodytas Lietuvoje, karjerą pradėjo kurdamas filmus apie slidinėjimą. Todėl galbūt nieko keisto, kad ketvirtajam savo ilgametražiui filmui „Force Majeure“ režisierius pasirinko būtent slidinėjimo atostogų Prancūzijos Alpėse foną. „Force Majeure“ dalyvavo Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir pelnė žiuri prizą. Švedija teikia „Force Majeure“ Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Sutuoktiniai Tomas (akt. Johannes Kuhnke) ir Eba (akt. Lisa Loven Kongsli) su dviem vaikais atvyko į slidinėjimo kurortą – čia jie ketina praleisti penkias dienas. Jie daug slidinėja, paskui visi kartu ilsisi – taip ramiai prasideda žiemos atostogos, leidžiamos šeimos idilėje, derinant aktyvų ir pasyvų laisvalaikį. Tačiau antroji diena tampa lūžio tašku. Bevalgant restorane, iš kurio terasos atsiveria kvapą gniaužiantis kalnų vaizdas, prasideda sniego griūtis. Iš pradžių manydami, kad viskas kontroliuojama ir yra skirta pramogai, poilsiautojai mobiliaisiais telefonais fiksuoja artėjančią sniego laviną. Tačiau suvokus, kad pavojus realus, kyla visuotinė panika. Eba griebia vaikus ir dairosi Tomo, o Tomas… Tomas čiumpa savo pirštines bei mobilųjį telefoną ir neša kudašių. Pavojui praėjus jis lyg niekur nieko grįžta prie stalo. Priblokšta Eba negali patikėti, kaip Tomas galėjo taip neatsakingai ir niekšiškai pasielgti, o Tomas iš pradžių atkakliai neigia savo gėdingą pabėgimą. Nelaimės pavyko išvengti, tačiau poros santykiai pasikeitė negrįžtamai.

Force majeure terminu apibūdinama nenugalima jėga, aplinkybės, kurių neįmanoma nei numatyti nei išvengti, nei pasipriešinti. Nors ir įvyksta sniego griūtis, tikroji Force Majeure, apie kurią kalbama šiame filme, yra žmoniškosios prigimties instinktas pavojaus situacijoje savanaudiškai gelbėti save. Ar įmanoma tam pasipriešinti? O jei neįmanoma, kaip paskui pripažinti savo bailumą, atsakomybės stoką, kaip pažiūrėti į akis artimiesiems – tiems, kuriuos saugoti ir yra moralinė pareiga, kylanti iš santuokos ir šeimos ryšių?.

„Force majeure“ iš esmės galima laikyti tipiniu skandinavišku filmu, kurio centre – šeima. Šio filmo stiprioji pusė – ne scenarijus ar aktorių darbas, o keliama problematika. Iš pirmo žvilgsnio, rodos, pakankamai paprastu pasakojimu apie šeimos atostogas kalnuose, iškeliamas pakankamai rimtas ir kine mažai reflektuotas filosofinis klausimas apie šią žmoniškosios prigimties pusę.

Filmo problematika atskleidžiama per Tomo ir Ebos personažus, jų būsenų transformaciją ir santykių evoliuciją. Eba yra priblokšta Tomo poelgio ir to, kad jis iš pradžių juokais, o vėliau ir visai rimtai neigia savo pabėgimą. Tik tada, kai vaizdinė medžiaga priremia Tomą prie sienos, jis ima analizuoti situaciją – Tomas atsiduria akistatoje su savimi. Ir prieš save pasiteisinti ir atstatyti visiškai sugriautą ego, yra, ko gero, dar sunkiau, nei pasiaiškinti prieš Ebą ir vaikus.

„Force Majeure“ – tai lėtas filmas, kuriame keliama problematika per pagrindinių veikėjų santykius atsiskleidžia pamažu. Paprastomis priemonėmis Rubenas Östlundas sugeba prisikasti prie subtilių žmoniškosios prigimties klodų ir užduoti nepatogų klausimą ne tik filmo personažams, bet ir žiūrovams – klausimą, į kurį nuoširdžiai atsakyti nepatyrus ekstremalios situacijos praktiškai neįmanoma. Nes dar nežinia, kuri Force Majeure būtų stipresnė.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles