Jei Holivudui stichines nelaimes vaizduojantys filmai – galima sakyti, kasdienybė, tai Skandinavijos šalys tokio iki šiol nebuvo sukūrusios. Tačiau viskam ateina savas laikas. Ir šiemet Roaras Uthaugas pristato pirmąjį ne tik Norvegijos, bet visos Skandinavijos katastrofų trilerį „Banga“. Iki šiol šis režisierius, debiutavęs 1993 m., yra sukūręs penkis trumpametražius filmus ir tris ilgo metro juostas (debiutinis ilgo metro darbas „Šalčio pagrobti“ (norv. „Fritt vilt“) pasirodė 2006 m.), paskutiniu metu dirbo prie televizijos serialo. Kol kas „Banga“ pristatytas Toronto ir Haugesiundo kino festivaliuose, bei išrinktas Norvegijos kandidatu į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Nedideliame turistiniame Norvegijos miestelyje Geirangeryje, įsikūrusiame itin vaizdingoje kalnų ir fiordų apsuptyje, gyvenantis ir dirbantis geologas Kristianas (akt. Kirstoffer Joner) keičia darbą ir ruošiasi kraustytis į kitą miestą. Tai gera naujiena jo žmonai Idun (akt. Ane Dahl Torp), kadangi į darbą – kalno geologinių duomenų stebėjimą – pasinėręs Kristianas labai mažai rasdavo laiko jai ir jųdviejų vaikams – paaugliui Sondrei (akt. Jonas Hoff Oftebro) ir jaunėlei Julijai (akt. Edith Haagenrud-Sande). Šeima jau susipakavo ir išsiuntė daiktus ir ruošiasi patys išvykti, tačiau Kristianui ramybės neduoda nuolat kintantys ir nieko gera nežadantys kalno geologiniai duomenys. Tad jis dar kartą užsuka pas jau buvusius kolegas – Arvidą (akt. Fridtjov Såheim), Margo (akt. Laila Goodey), Jakobą (akt. Arthur Berning) ir Georgą (akt. Herman Bernhoft). Nerimą keliančius rodmenis nurašę galbūt netiksliai rodantiems matuokliams visi nusiramina. Tačiau pavojaus grėsmė niekur nedingo – ji su kiekviena minute auga.
Visų pirma, kuo pribloškia „Banga“ – itin aukšta technine juostos kokybe ir iš Holivudo perimtu, tačiau čia idealiai pritaikytu šiam žanrui būdingu stiliumi. Visa tai kuriama pasitelkiant viską – tiek kinematografiją, garso ir vaizdo montažus, net garso takelį, kuris, ko gero, gėdos nepadarytų net Hansui Zimmeriui. Tačiau, priešingai nei Holivudo kūrėjai, R. Uthaugas labiau koncentruojasi į tai kas vyksta prieš ir po katastrofos – pačią siautėjančią stichiją ekrane matome pakankamai trumpai. Gal todėl, kad, kaip ir galima tikėtis iš skandinaviško filmo, juostoje „Banga“ labai svarbūs išlieka šeimos santykiai ir tų santykių dinamika, veikiant išoriniams gamtos gaivalams.
Be kita ko, probėgšmais prisiliečiama ir prie ganėtinai sudėtingų moralinių problemų. Jei 2012 m. rodytame ispanų filme su anglakalbiais aktoriais „Pragaras rojuje“ (angl. „The Impossible“) pagrindiniams personažams net ir kritinėse situacijose svarbu demonstruoti humaniškumą, tai „Bangoje“ galima pamatyti skirtingais personažų veiksmais atskleistą dvilypę žmogaus prigimtį: šalia tų, kurie paaukoja save tam, kad išgelbėtų kitus ar rizikuojančių savo gyvybe ir bandančių padėti, yra ir tokių, kurie desperatiškoje situacijoje renkasi pribaigti šalia esantį nelaimės draugą tam, kad išgyventų pats ir kiti. Ar galima tokį poelgį moraliai pasmerkti? Ko gero ne.
Tačiau, kaip ten bebūtų, filmas į gilesnius filosofinius knaisiojimusis nesileidžia. Vis tik tai yra gerai sukaltas veiksmo filmas, kurio įtampa pradeda kaustyti šiek tiek anksčiau nei nuspaudžiamas raudonas visuotinio aliarmo mygtukas. Ir ji nedingsta net viską plaunančiai bangai nuslūgus. Nors scenarijus yra daugiau mažiau toks, kokio galima tikėtis iš tokio žanro filmo, tačiau režisieriui pavyksta išlaikyti žiūrovus prikaustytus prie kėdžių iki pat filmo pabaigos. Tiesa, logikos klaidų neišvengta, dėl kai kurių personažų poelgių taip ir norisi griebtis už galvos, tačiau bendrai vertinant filmą žiūrėti įdomu ir jis neprailgsta.
Kaip atskleidžia filmo kūrėjai, jų tikslas buvo parodyti paprastus žmones, atsidūrusius katastrofos centre, parodyti jų santykius ir šių santykių kitimą. Dėl to ir pati stichinė nelaimė netampa filmo centru, ir filme vaidinantys aktoriai – ne iki skausmo žinomi ir visame pasaulyje atpažįstami veidai. Tiesa, skandinaviško kino gerbėjams dauguma jų vis tik bus matyti. Pagrindinį – geologo Kristiano – kuris ir atsiduria ne tik gamtos katastrofos, bet ir viso filmo epicentre atlieka Kristofferis Joneris, vaidinęs vieną iš prižiūrėtojų stiprioje veiksmo dramoje „Velnių salos karalius“ (norv. „Kongen av Bastøy“), o artimiausiu metu jį bus galima išvysti iš anksto didelį ažiotažą keliančiame naujame Oskaro laureato Alejandro González Iñárritu darbe „Prisikėlęs“ (angl. „The Revenant“). Kuriant šį vaidmenį teko įdėti nemažai pastangų, tačiau rezultatas pasiteisina – Kristianas atrodo labai žmogiškai ir natūraliai, nesvarbu, ar tenka karštligiškai įtikinėti kolegas, kad atslenkantis pavojus – realus, ar stengiantis išsigelbėti ir gelbstint kitus nuo atriedančios bangos, ar tiesiog prasiveržus emocijoms. Kriastiano žmonos Idun vaidmuo patikėtas Anei Dahl Torp. Ir šįkart, priešingai nei pernai Scanoramoje rodytoje dramoje „1001 gramas“ (norv. „1001 grams“), A. Dahl Torp parodo, kad moka ne tik akis vartyti ir kaktą raukyti – į ekstremalią situaciją patekusios Idun emocijų gama daug platesnė. Neblogai kiek atsiribojusį paauglį Sondrę suvaidino Jonas Hoffas Oftebro, gerą įspūdį paliko ir Kristiano kolegas vaidinę aktoriai Fridtjovas Såheimas, Arthuras Berningas (šmėkštelėjęs ir kriminalinėje komedijoje „Metų pilietis“ (norv. „Kraftidioten“, 2014 m.)), Laila Goodey, Hermanas Bernhoftas. „Bangoje“ galima išvysti ir vieną žinomiausių skandinavų aktorių daną Thomasą Bo Larsoną, tačiau jo vaidinamas viešbutyje apsistojęs turistas Filipas tampa vienu labiausiai erzinančių personažų.
Kaip jau minėta, „Bangos“ techninė pusė yra iš esmės nepriekaištinga. Kameros darbas puikiai perteikia tiek Norvegijos fiordų grožį (nejučiomis tai primena Viduržemį – t. y. Naująją Zelandiją), tiek iš įvairių rakursų ir perspektyvų parodo filmo personažus. Naudojamas tolygus kameros judėjimas – slinkimas aukštyn arba žemyn, filmuojama skrendant virš vandens. Taip pat kelios scenos nufilmuotos po vandeniu. Vaizdo kokybė itin aukšta, primenanti tą, kurią galima matyti Oskarui nominuotame 2012 m. istoriniame nuotykių filme „Kon – Tiki“. Puikus vaizdo montažas, kokybiškai atlikti specialieji efektai, reikiamai sustiprintas, įtampą kelti padedantis garsas. Filmo fone skamba didinga, tačiau įtampą palaipsniui kelianti muzika, sukurianti reikiamą atmosferą ir sustiprinanti vaizdų keliamą įspūdį.
„Banga“ – stipriai ir kokybiškai sukaltas katastrofų veiksmo trileris. Nors siužetas yra maždaug toks, kokio galima tikėtis iš panašaus žanro filmų, režisierius R. Uthaugas prideda savo štrichų ir akcentus sudėlioja taip, kad filmo centre vis tik atsiduria ne stichijos šėlsmas, o žmonių santykiai ir šeimos ryšiai. Kokybiškas vaizdas ir garsas leidžia visiškai įsitraukti į rodomus įvykius – taip, kad net galima atleisti kelias logikos klaidas. Iš esmės „Banga“ – vizualus ir įdomus stebėti filmas, tad tikrai nieko nenustebintų, jei sulauktų Oskaro nominacijos.
