Recenzija

Šalutinis poveikis

Side Effects

Šalutinis poveikis
N-16Drama, Trileris, Kriminalinis

Metai:
2013 m.

Trukmė:
106 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Steven Soderbergh

Vaidina:

Channing Tatum, Rooney Mara, Jude Law, Catherine Zeta-Jones, Vinessa Shaw

Platintojas:
Top Film Baltic

8.1

Recenzijos autorius:
8
Redakcijos vertinimas:
7.6
Lankytojų vertinimas:
8.6

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 09 28

Stevenas Soderberghas yra režisierius-chameleonas. Šis kino kūrėjas niekada ilgesniam laikui neapsistodavo ties vienu žanru ir dažnai dirbdavo su vis kitokio pobūdžio medžiaga. Prieš ketverius metus šis „Oskaro“ laureatas trumpam nusprendė pailsėti nuo kino režisieriaus darbo. Tačiau prieš pasitraukdamas, S. Soderberghas turėjo keletą produktyvių metų, per kuriuos išleido visiškai nepanašius kino projektus. Medicininis katastrofų filmas „Užkratas“ (angl. „Contagion“), veiksmo filmas „Melori Kein. Prarasta kontrolė“ (angl. „Haywire“), komiška drama apie striptizo šokėjus „Magiškasis Maikas“ (angl. „Magic Mike“) ir prichologinis trileris „Šalutinis poveikis“ (angl. „Side effets“). Vienpusišku ar stovinčiu vietoje S. Soderberghą pavadinti būtų sunku. Aptarkime ir apžvelkime giliau paskutinį šio režisieriaus darbą, prieš ketverių metų petrauką, „Šalutinį poveikį“.

Trumpai apie siužetą

Po ketverių metų praleistų kalėjime Martinas (akt. Channingas Tatumas) grįžta namo. Jo žmoną Emili (akt. Rooney Mara) vėl apniunka anksčiau kamavusi depresija. Jauna moteris net bando prieš save pakelti ranką. Ieškodama pagalbos, Emili kreipiasi į psichiatrą Džonataną (akt. Jude‘as Law). Gydytojas savo naujajai pacientei išrašo neseniai rinkoje pasirodžiusio antidepresanto. Nors iš pradžių Emili jaučiasi puikiai, netrukus išryškėja vaisto turimas šalutinis poveikis, kuris neigiamai atsilieps ne tik jį vartojančiai moteriai, bet ir psichiatrui bei jos vyrui Martinui.

Istorija ir žaidimas

Psichologinis trileris yra žanras, kurio sunku nemylėti. Tokie filmai leidžia patirti visą spektrą emocijų, jų įtemptas siužetas neleidžia atitraukti akių nuo ekrano, o siužetiniai vingiai kartais net priverčia aiktelėti. Šiek tiek liūdna, kad vis rečiau ir rečiau sulaukiame kokybiškų psichologinių trilerių. Būtent dėl to labai smagu nagrinėti gerai sukurtą šio žanro atstovą.

Iš vieno pusės, „Šalutinis poveikis“ tikrai nėra pribloškiantis ar novatoriškas filmas. Tokius psichologinius filmus savo laiku kūrė šio žanro klasikas, legendinis režisierius Alfredas Hitchcockas. Būtent jis žiūrovus supažindino su filmais, kurie kartais priverčia įsikibti į kėdę dėl juose tvyrančios įtampos. Po daugelio dešimtmečių platesnes mases sužavėjo naujasis šio žanro meistras Davodas Fincheris, kurio siužetų netikėtumai priblokšdavo ne vieną. Stevenas Soderberghas panaudoja žanro meistrų patirtį ir įtemptą siužetą perteikia savo matymo kampu.

Pirmoji filmo dalis įsivažiuoja ganėtinai sunkiai. Lėtokas siužeto vystymas, dialogų sausumas tikrai nesudomina nuo pirmos minutės. Tačiau viskas kardinaliai pasikeičia praėjus kiek daugiau nei pusvalandžiui. Netikėti siužeto vingiai veja vienas kitą. Įtampa po truputį kyla ir žiūrovas, kiek prisnūdęs per pirmas trisdešimt minučių, išplėtęs akis žiūri į tai, kas vyksta su „Šalutinio efekto veikėjais“. Galbūt filmo kūrėjų tikslas ir buvo šiek tiek užliuliuoti žiūrovus prieš reikšmingus įvykius, tačiau tam tikrai buvo skiriama šiek tiek per daug laiko.

Esminėms kibirkštims įžiebus pagrindinę siužetinę ugnį, reikalas vystosi gerokai greičiau. Būtent tada ir atsiskleidžia filmo žavesys. Netikėtos atomazgos, įvairios įvykių versijos, nežinojimas ar matytas veikėjas yra tas, kas mes galvojame, kad jis yra. Žiūrovas įtraukiamas į psichologinį žaidimą, kurį žaidžia kartu su pagrindiniais filmo herojais. Ir tai nėra kažkoks butaforinis apibūdinimas. S. Soderberghas tikrai sugeba priversti tave investuoti savo dėmesį ir mąstymą į tai, kas vyksta ekrane. Tad režisieriai ir scenaristai gali kiek nori per galvas verstis painiodami savo istorijų gijas. Jei jiems nepavyksta į žaidimą įtraukti ir žiūrovo, jų bandymas sukalti gerą psichologinį trilerį yra nevykęs. O S. Soderberghui ir scenaristui Scottui Z. Burnsui tai pavyko.

Vis tik, kritikuotina ne tik filmo pradžia, bet ir atomazga. Užsiliepsnojusias siužetines intrigas juostos kūrėjai ganėtinai lengvai užgesina kibiru šalto vandens. Ir čia neturiu omeny staigaus istorijos nutraukimo. Viskas ganėtinai nuosekliai išnarpliojama ir parodoma. Tačiau dėl to šiek tiek ir jaučiasi mažas nusivylimas. Galutinis filmo rezultatas atrodo kiek pritemptas. Ir jis ganėtinai aiškus. Galbūt iki pilnos laimės, norėjosi, jog kūrėjai pabaigoje užmintų nors nedidelę mįslę ar palikti siūlo galą tam, kad antroje filmo pusėje žaidęs žiūrovas tą žaidimą galėtų pratęsti net ir pasibaigus finaliniams juostos titrams.

Giluminės idėjos

Tačiau kokybiško filmo pamatas tvirtai nestovėtų, jei būtų sutęstas tik iš netikėtų siužetinių vingių. Privalo būti ir įdėjų, kurios užvestų vidinę diskusiją peržiūrėjus kūrėjo darbą. „Šalutinis poveikis“ nors visiškai šios užduoties ir neišpildo, tačiau užuomazgų esama.

Filme yra gana smarkiai akcentuojamas paciento, daktaro ir farmacijos įmonių santykis. Ir tai tikrai nėra dalykas, apie kurį diskutuojama tik Jungtinėse Valstijose. Juk ir Lietuvoje vis išgirstame apie problemą, kai gydytojai proteguoja tam tikro gamintojo vaistus. O įmonės tokiems reklamuotojams nepagaili solidžių užmokesčių. Tai yra tema, kuri galėtų būti plačiau nagrinėjama ne tik išgalvotuose kino siužetuose, bet ir apskritai visuomenės diskusijose. „Šalutinis poveikis“ šiek tiek paliečia didelių pinigų svarbą vaistų rinkoje. Ir kaip tie dideli pinigai gali paskatinti elgtis ne visai moraliai.

Filmas leidžiasi ir į žmogaus psichologiją ir bando kelti klausimus apie pasitikėjimą kitais. Kiek tu gali pasitikėti savo sutuoktiniu, kolega, gydytoju ar pacientu? Kiek tu gali pasitikėti kitu žmogumi? Mes pamatome veikėjus, kurių aklas tikėjimas kitais žmonėmis nuvedė juos sunkias situacijas. Taip pat stebėjome, kaip būtent kirtimas per kitų žmonių pasitikėjimą gali psichologinę šachmatų partiją pakreipti kitu kampu. Iš filme matomų pavyzdžių ir keliamų (ar pačių žiūrovų iškeltų) klausimų galima lengvai nuklysti į žmogaus moralės ribų nagrinėjimą. Į „Šalutinį poveikį“ galima žiūrėti dvejopai: kaip į įtempto siužeto trilerį ir kaip į moralines dilemas keliantį kūrinį. Galbūt ne visu šimtu procentų, tačiau filmas išpildo abu savo vaidmenis.

Vaizdai ir garsai

„Šalutinis poveikis“ A. Hitchcocko ar D. Fincherio darbus primena ne tik dėl siužetinės savo linijos ar režisūrinio matymo kampo. Meninis ir techninis filmo apipavidalinimas alsuoja naujomis spalvomis nutvieksta žanro klasikų interpretacija.

Šiuose filmo aspektuose vėl reikia prisiminti S. Soderberghą, kuris atsakingas ne tik už režisūrą, bet ir už kinematografiją bei montažą (nors titruose ir prisidengia savo tėvo bei motinos vardais). Kameros darbais puikiai perteikia istorijos įtampą. Net ir paprastas optinis travelingas (liaudiškai zoom‘as), nukreiptas į, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius betoninius namus, žavi ir pridera prie filmo estetikos. Vis tik, tokių saldžių žodžių nenusipelno filmo montažas. Šiek tiek jautėsi S. Soderbergho nenuoseklumas šiuo darbo atžvilgiu. Jei iš pradžių buvo labiau žaidžiama įvairiomis scenomis, vėliau vaizdų keitimas tapo ganėtinai paprastas, tad dvi filmo dalys, montažo prasme, šiek tiek pjaunasi.

Matomus vaizdus ir vykstančią istoriją puikiai iliustravo Thomaso Newmano sukurtas muzikinis takelis. Kompozitorius išvengė šabloniškų ir jau įgrisusių įtemptų muzikinių kompozicijų, kurios atkartodavo tai, ką matome ekrane. Kūriniai kaip tik nežymiai skyrėsi nuo filmo nuotaikos, tačiau tai kaip tik išėjo į naudą. Muzika suteikė juostai kitokių spalvų, dėl ko turime labiau įvairiapusį galutinį produktą.

Veidai ir vardai

Beveik visuose S. Soderbergho filmuose, su labai retomis išimtimis, aktorių kolektyvas atrodo solidžiai. Pats režisierius yra pripažinęs, jog lengvai randa kalbą su vaidmenų atlikėjai ir yra jų mėgstamas, o tai atsispindi ir galutiniame rezultate. „Šalutinis poveikis“ taip pat neiškrenta iš bendro režisieriaus darbų konteksto.

Pagrindinė filmo aktorė Ronney Mara sužibėjo tikrai ryškiai. Jei teko sudėtingas darbas ir jauna aktorė su juo susidorojo kuo puikiausiai. Emili filme buvo ir palūžusi, ir išsigandusi, ir bauginanti. Įvairios asmenybės pusės reikalavo ir kokybiško vaidmens atlikimo, o R. Marai tai tikrai pavyko.

Jude‘as Law privertė nustebti filmui persiritus į antrąją pusę. Iš pradžių jo veikėjas atrodė šiek tiek beveidis, tačiau vėliau aktoriui teko užduotis perteikti į sunkią padėtį patekusio vyro, kuris jei ir nėra ant beprotybės slenksčio, tai bent aplinkiniams taip atrodo.

Nustebti privertė ir Catherine Zeta-Jones, kuri jau nebėra ta aistringa koketė. Šį kartą aktorė persikūnijo į kiek klastingos ir paslaptingos daktarės vaidmenį. Ir nors kartais atrodė, kad ši valų aktorė kartais jautėsi ne savo rogėse. Vis tik, pasibaigus filme jos pasirodymui didelio nepasitenkinimo nėra.

… ir pabaigai

„Šalutinis poveikis“ yra geras psichologinis trileris, keliantis įtampą, stebinantis netikėtais siužeto vingiais. Nors vietomis ir norėjosi gilesnio ar originalesnio kūrėjų požiūrio į medžiagą, apskritai filmas yra kokybiško kino pavyzdys.

8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
9
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D