Steveno Soderbergho tikrai negalėtume pavadinti nuobodžiu kino kūrėju. Jis imasi skirtingų temų, išbando save vis naujuose žanruose. Tačiau su 2009 metais pasirodžiusiu darbu „Elitinės prostitutės dienoraštis“ (angl. „The Girlfriend Experience“) režisierius šiek tiek nustebina. Pirmiausia dėl to, kad po didelio biudžeto prjektų kūrimo suggrįžta į mažesnių sąnaudų reikalaujančių juostų statymą. Antakį kilstelti galima ir dėl to, kad S. Soderbergho pavardė laukelyje „režiesierius“ reiškė, jog prie aktorių ansamblio bus parašytos garsiausių Holivudo žvaigždžių pavardės: George‘as Clooney‘is, Bradas Pittas, Julia Roberts… Galima vardinti ir vardinti. Su „Elitinės prostitutės dienoraščiu“ viskas yra kitaip. Pagrindinio vaidmens atlikėja režisierius pasirinko buvusią pornografinių filmų asę Sasha Grey ir krūvą nežinomų aktorių. Tai ką gi mes turime? Mažas biudžetas, nežinomi aktoriai, filmavimas su „Red One“ kamera ir filmas apie palydovės gyvenimą 2008 metų krizės fone.
Trumpai apie siužetą
Čelsė (akt. Sasha Grey) dirba mergina-palydove. Už didelius pinigus ji praleidžia vakarus su vyrais, vakarieniauja, eina į filmus ir permiega viešbučio kambaryje. Ji suteikia savo klientams ne tik seksą, bet ir malonią draugiją. Tačiau 2008 metų JAV prezidento rinkimų išvakarėse šalį užklumpa ekonominė krizė, tad ir pagrindinės Čelsės pokalbių temos su kompanionais pasisuka apie pinigus. Be finansinių dilemų mergina taip pat turi rūpesčių ir asmeniniame gyvenime.
Antropologinis tyrimas ir atkeliauja dėdė miegas
Iš dalies „Elitinis prostitutės dienoraštis“ yra konstruojamas kaip dokumentinis filmas. Kamera seka Čelsės susitikimus su klientais, fiksuoja jos pokalbius su draugais, žurnalistu, kitais žmonėmis. Ir nors iš pradžių tai pasirodo kaip įdomus pasirinkimas, toks istorijos pateikimas galiausiai pabosta. Pats filmas labiau primena antropologiniam tyrimui renkamą medžiagą, nei menininį pasakojimą.
Galima suprasti, kad kūrinio esmė ir buvo perteikti palydovės gyvenimo fiksavimą. Tačiau tai prailgsta ir darosi nuobodu. Prie galimo žiovulio prisideda ir pasikartojantys techniniai bei meniniai sprendimai. Vis iš naujo ir iš naujo matome kaip Čelsė važiuoja automobiliu, eina gatve, valgo. Visi šie pasikartojantys vaizdai kiekvieną kartą filmuojami labai panašiai, o juos lydi ganėtinai monotoniška muzika. Reikalai tiek kameros darbo, tiek muzikinio fono prasme kiek pagerėja filmui artėjant link pabaigos. Paradoksalu, bet dabartiniais standartais labai trumpo trukmės filmas (77 minutės) prailgsta.
Dažnas filmavimas iš toliau ir stebėjimo pojūtis irgi nepasitarnauja filmui. Tai sukuria atotrūkį tarp vykstančio veiksmo, filmo personažų ir žiūrovų. Tokia, kartais atrodytų ir nedidelė detalė, atitolina mus nuo to kas vyksta filme, žiūrovui vis sunkiau investuoti savo dėmesį ar rūpestį dėl veikėjų.
Taip pat keistas pasirinkimas pasakoti istoriją nenuosekliai. Filme nemažai laiko šokinėjimo, scenų, kurios dar tik turi įvykti. Tai iš dalies sugriauna kino kūrėjų perteikiamą gyvenimo fiksavimo, dokumentikos nuotaiką. Tie šokinėjimai pirmyn atgal nesuteikė žaismingumo monotoniškai filmo tėkmei. Tos scenos taip pat nelabai pasitarnavo bendram siužetui, o jų įdomumas taip pat diskutuotinas. Tad neigiamas nuosprendis tokiam kūrėjų pasirinkimui neturėtų stebinti.
Filmo monotoniškumą lemia ne tik nuotaika ar pasirinktas istorijos pasakojimas, bet ir pati istorija. Kaip pradėjom, taip ir baigėm. Nuvilnijo viena linija „Elitinės prostitutės dienoraščio“ siužetas. Jokių pakilimų, jokių reikalingų akcentų. Žinoma, buvo keletas esminių scenų, kurios keitė pagrindinės veikėjos gyvenimą. Bet kūrėjai labiau investavo į žiūrovų snaudulį, nei į dramos akcentavimą. Todėl ir tos reikšmingos scenos nuplaukė su visais kitais vienpusiškais siužetiniais vingiais.
Daug dėmesio skiriama dialogams. Ir čia mūsų mėnesio režisierius galėjo sužibėti. Juk jis dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje po savo debiutinio filmo „Seksas, melas ir videojuosta“ (angl. „sex, lies, and videotape“) buvo giriamas, kad pademonstravo užmirštą kine pokalbio meną. Po trišdešimties metų kine, atrodo, S. Soderberghas kurdamas „Elitinės prostitutės dienoraštį“ pats primiršo šį meną. Žinoma, ne jis scenaristas. Tačiau režisierius ne aklas buvo ir perskaitęs turėjo susivokti, kad nieko gero nebus. Dialogai filme yra visiškai tušti, plokšti, sausi… Sugalvokite bet kokį būdvardį, nusakantį kokie neįdomūs pokalbiai buvo, ir jis tiks.
Krizė, krizė, krizė…
Filmo istorija vystoma prieš devynerius metus vykusios ekonominės krizės fone. Atrodytų, kad čia turėjo būti tas kabliukas, ant kurio turėjo kabintis juostos kūrėjai. Kabinosi, bet iki galo neužkibo.
Čelsės klientai su palydove pradėjo daugiau kalbėti apie pinigines problemas. Nors filmo aprašyme akcentuojama, jog jie pradėjo ir mažiau leisti Čelsės siūlomoms paslaugoms, tačiau tai nebuvo išryškinta filme. Mergina toliau uždirbdavo tūkstančius, tačiau suprasdama artėjančios finansinės grėsmes nuotaikas, stengėsi tapti matomesne, gauti pelningesnių pasiūlymų. Ar tai jai pavyko? Kas ten žino… Ir jei atvirai, kam tai rūpi.
Su finansiniais klausimais susiduria ne tik Čelsė, jos klientai, bet ir jos vaikinas Krisas, kurį įkūnijo Chrisas Santosas. Vaikinas dirba asmeniniu treneriu, tačiau nori po kojomis pasidėti tvirtesnį pagrindą ir ieško geresnių darbo alimybių. Ši siužetinė linija irgi nuplaukia pasroviui, kaip ir visas filmo siužetas.
Galima konstatuoti, kad krizinis ir priešrinkimis fonas tikrai nebuvo iki galo išnaudotas. Tai galėjo tapti kibirkštimi, kuri būtų įžiebus ryškesnį konfliktą, kurio labai trūko šiam filmui. Tačiau taip neįvyko ir finansinė bet politinė aplinka „Elitinės prostitutės dieniraštyje“ taip ir liko kaip kažkur toli skambantis muzikins fonas. Girdimas, bet labai silpnai ir iki galo nesuprantamas.
Pornožvaigždė ir Krisas vaidina Krisą
Skaitydamas žiūrovų atsiliepimus mačiau nusiskundimų, jog „Elitinės prostitutės dienoraštis“ yra nesąmonė, nes jame nėra sekso scenų. Kaip filme, kuriame vaidina viena žymiausių XXI a. pornografinių filmų aktorė Sasha Grey. Juokinga, bet ir šiek tiek graudu.
Pati filmo idėja ir šiek tiek kontraversiška. O sprendimas pagrindiniam vaidmeniui atrinkti aktorę žinomesnę ne dėl savo vaidybos, o dėl.. Na, supratot mintį.
Ar sprendimas pasiteisino? Iš dalies taip, nes juosta tikrai susilaukė papildomo dėmesio. Ir Sasha Grey nepasirodė taip blogai. Vaidybos tikrai negalėtume pavadinti tragiška ar sunkiai žiūrima. Tačiau kalnų ši mergina taip pat nenuvertė. O dramatiški momentai, kuriuose galėjo atsiskleisti aktorinis potencialas, nesužavėjo.
Kitų aktorių ansamblio narių pasirodymai nebuvo įsimenantys ar kažkuo išsiskiriantys. Įdomu tai, kad daugelis aktorių vaidino savo bendravardžius. Chrisas Santosas vaidino Krisą, Phillipas Eytanas vaidino Filipą ir taip toliau.
… ir pabaigai
„Elitinis prostitutės dienoraštis“ yra filmas, pasakojantis apie kontraversiškos profesijos atstovę. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinko Sasha Grey, kurios buvusi profesija dar kontraversiškesnį. Ir visą šitą mišinį įmetė į daug aistrų ir diskusijų sukėlusį ekonominės krizės bei 2008 JAV prezidento rinkimų laikotarpį. Tikriausiai, filmo kūrėjams pasirodė, jog kontroversijos ir aistrų jų darbe gal būti per daug, todėl viską nušlifavo ir įvilko į vilnijančios monotonijos rūbą.