Filmas „Po oda“ buvo vienas iš dviejų filmų, kuriuos paskutinę minutę teko atšaukti ir iš repertuaro išbraukti šiemetinio kino festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriams. Ką gi, anksčiau ar vėliau šis filmas vis tik pasiekė Lietuvos kino teatrus ir žiūrovai turi progą pamatyti šią tarptautiniame Dublino kino festivalyje Kritikų apdovanojimą pelniusią juostą, kuri yra trečiasis ilgametražis Jonathano Glazerio („Gimimas“/ „Birth“, 2004 ir „Seksualus žvėris“/ „Sexy Beast“, 2000) filmas.

Tamsa, paskui šviesa. Planetos, keistos formos, padriki žodžiai. Tapsmas. Akies vyzdys – aš čia. Tokiais eksperimentinio kino vaizdais pradedamas šis filmas. Tačiau nors paskui vaizdai įgyja mums priimtinesnę ir įprastesnę formą, aiškumo nepadaugėja. Keliu važiuoja motociklininkas stabteli lyg ir niekuo neypatingoj, bet jam pačiam lyg ir tiksliai žinomoje vietoje – nusileidęs šlaitu jis grįžta su moters kūnu. Šios moters drabužius akinamo baltumo šviesoje nurengia kitas siluetas – tik po kelių akimirkų paaiškėja, kad tai – kita moteris. Dar po kelių – kad tai – Scarlett Johanson vaidinamas personažas.

Scarlett Johansson vaidina paslaptingą juodaplaukę gražuolę, baltu mikroautobusiuku važinėjančią po atokias Škotijos vietas ir užkalbinančią atsitiktinius vyrus, o šie lengvai pasimauna ant jos kabliuko ir pasmerkia save pražūčiai. Su visais suviliotaisiais kartojasi ta pati scena – blizgiu juodu paviršiumi einama į tokią pat juodą begalybę: einama tol, kol paaiškėja, kad paslaptingoji eina paviršiumi, o suviliotas vyras su kiekvienu žingsniu grimzta į juodą klampų skystį ir į visišką nebūtį. O paslaptingoji susirenka savo drabužius ir grįžta medžioti naujos aukos.

Filmas nuo pirmos iki paskutinės minutės verčia žiūrovus jaustis nejaukiai ir nepatogiai. Visų pirma tokią šiurpią atmosferą padeda kurti keista, dažno ausiai neįprasta muzika (na, jei kam teko klausytis grupių „Girnų giesmės“ ar „Skardas“ eksperimentikos, tai gal šio filmo garso takelis labai ir nenustebins). Ypač nuolatinis motyvas vis pasikartojantis su kiekviena nauja auka.

Kitas garsinis (ar, tiksliau, negarsinis) efektas – iki minimumo apriboti dialogai. Pirmus žodžius Scarlett Johansson veikėja ištaria nuo filmo pradžios praėjus geroms 15 minučių. Dialogai neįmantrūs ir paprasti, praktiškai su kiekvienu nauju pakeleiviu kartojama ta pati patikrinta formulė.

Kitas ypatingą šio filmo atmosferą kuriantis faktorius – pasirinktas filmavimo laikas ir vieta. Žiema arba labai ankstyvas pavasaris. Paslaptingas, slogus ir keistas metas. Prieblandos metas, kai sutemos užklumpa labai greitai. Ir vėjų košiama uolėta Škotijos pakrantė. Ne tas laikas ir ne tos oro sąlygos, kad norėtųsi vakarais bastytis kažkur toli nuo namų. Nesaugumo, nejaukumo jausmas, rodos, tiesiog sklinda iš ekrano ir smelkiasi iki kaulų.

Ir, žinoma, įspūdingi fantasmagoriniai vaizdai ir jų kontrastas su pilka filmo „realybės“ aplinka. Nors po pirmo karto žiūrovai tarsi žino, ko laukti, režisierius, sąmoningai ar nesąmoningai pasinaudodamas dar 1999 m. „Matricoje“ tuomet dar brolių Wachowski panaudotu savotišku netikėtumo faktoriumi, kaskart lengvai šokiruoja žiūrovą, kai įėję į niūrų, apsilaupiusį apleistą pastatą personažai patenka į pribloškiančiai sterilią blizgančią beribę juodą erdvę.

Šiame filme personažai neturi vardų. Yra tik vyrai, tampantys paslaptingos moters aukomis. Visi kaip vienas, visi vieno veido, visi beveidžiai, susiliejantys į vieną beformį odos gniutulą. Išskyrus tą, kurio veidas deformuotas neurofibromatozės. Vyras, neturintis veido, vienintelis jį išsaugo.

Be abejo, šis filmas laikosi ant Scarlett Johansson pečių. Iš vyriškų personažų atpažįstamas Paulas Brannigan‘as („Angelų dalis“/ „The Angels‘ Share“, 2012). Daugelis kitų personažų – net ne aktoriai, kai kurios scenos nufilmuotos paslėpta kamera nesurežisavus dialogų.

Šis filmas – tai keistas trikdančių kontrastų derinys. Gal todėl keistai neįprasta ir Scarlett Johansson išvaizda, kurią vargiai galima įvardyti gražia. Senamadiška juodų plaukų šukuosena (a la Marilyn Monroe?), pigūs drabužiai ir klaikūs kailiniai, vainikuojantys visą šį keistą ansamblį. Kita vertus, kailiniai turėtų būti nuoroda į filmo pavadinimą ir pagrindinę mintį – nes kailiniai, be abejo, kadaise buvo kažkieno oda.

Filmas, pastatytas pagal siurreleistinį to paties pavadinimo Michelio Faberio romaną, paliks daugiau klausimų negu atsakymų. Bet turbūt būtų naivu tikėtis aiškios ir vienprasmiškos pabaigos iš filmo, kuris žiūrovus visą laiką verčia jaustis nejaukiai, nustebti ir vis iš naujo permąstyti tai, ką pamatė.

„Po oda“ savo keistumu, atmosfera ir tematika labai artimas italų filmui „Legenda apie Kasparą Hauzerį“ („La legenda di Kaspar Hauser“, 2012) – toks pats aplinkos stebėjimas, toks pats bandymas suvokti save ir kitus, toks pat pašaliečio, esančio viduje, efektas. Tik „Po oda“ tas pašalietis tūno netikėtai arti ir giliai. Tiesiogine prasme.

Patiks, jei patiko „K-Paksas“ („K-PAX“, 2001), „Legenda apie Kasparą Hauzerį“ („La legenda di Kaspar Hauser“, 2012).

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles