Kaip jau turbūt supratote per savo televizijos žiūrėjimo karjeras, jūs nemėgstate neaiškumų televizijoje. Žinoma, karts nuo karto serijų pabaigose paliekami kabliukai bendrai serialo kokybei padeda, bet žymiai dažniau jie varo iš proto ir parodo scenaristų neužtikrintumą savo darbu. Tik neaiškumai gali būti įvairių rūšių, ir viena ryškiausių jų yra tai, ką prieš du dešimtmečius demonstravo „Seinfeld“. Tai, jeigu trumpai, yra serialas apie nieką. Jeigu kiekvieną savaitę jūs turite šiokią tokią nuojautą ką parodys „The Big Bang Theory“ ar „Parks and Recreation“, „Seinfeld“, panašiai kaip dabar ir „Louie“, neturi jokios viską vienijančios temos ir kitoje serijoje gali propaguoti absoliučiai kitokią komediją nei ankstesnėje.
Tai, jog „Seinfeld“ yra serialas apie nieką, nėra originalus teiginys. Ketvirtajame serialo sezone be jokio subtilumo pagrindinis serialo veikėjas Džeris (įkūnijamas Jerry Seinfeldo) su draugu Džordžu siekia NBC televizijai sukurti serialą apie nieką. Tai yra visiškai neužmaskuota aliuzija į tai, kaip pats Seinfeldas su daugiausiai prie serialo kūrimo prisidėjusiu draugu Larry Davidu 1989-aisiais siekė sukurti situacijų komediją. Komediją apie keturis Niujorke gyvenančius draugus, kurie per daug neišsiskiria iš minios ir gyvena kasdienį gyvenimą. Devynis sezonus.
Turbūt nenustebsite sužinoję, kad pagrindinis veikėjas čia visgi yra Džeris – ganėtinai sėkmingas komikas, bandantis susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Nėra skirtumo, ar perskaitysite serialo Džerio, ar tikrojo Seinfeldo biografiją, šie dalykai bus kone identiški. Seinfeldas seriale vaidina pats save ir, nepaisant nemenkų komiko pasiekimų tikrame gyvenime, yra neįdomiausias „Seinfeld“ veikėjas.
Palikime tai, kad kaip aktorius jis yra tragiškas. Serialui einant į pabaigą Seinfeldas iš to pradeda šaipytis ir pats, bet aktorius, kuris kiekvienoje scenoje (nesvarbu, ar ji būdu juokinga, ar graudi) yra išsišiepęs ir savo arsenale turi tik du balso tembrus bet kokiai situacijai, atrodo labai neprofesionaliai. Džiaugtis galima nebent tuo, kad seriale jis yra skirtas daugiau reaguoti į aplinkinius įvykius nei kažką daryti pats. Džeris eina į pasimatymus, turi kelis draugus ir daugybę labai linksmų priešų, tačiau kur kas geriau atrodo antrame plane, kur „Seinfeld“ ilgainiui jį ir pastatė.
Visai kitaip galima kalbėti apie kitus „Seinfeld“ veikėjus. Geriausia Džerio draugė yra jo buvusi mergina Elein, ir kad ir ką galvotumėte, serialas labai profesionaliai išvengia bet kokių su šia pora susijusių romantinių istorijų. Elein yra rimčiausias žmogus iš pagrindinio ketverto ir visgi savo agresijos protrūkiais bei keistu darbu ji sugeba pralinksminti labai dažnai. Ilgiausiai Džeris draugauja su Džordžu, buvusiu savo klasioku ir visišku nevykėliu gyvenime (šis veikėjas yra tariamai paremtas pagal patį Larry Davidą). Apkūnus, žemas ir visuomet ne vietoje kalbantis Džordžas yra vienas pirmųjų veikėjų televizijoje, kurie pradėjo žiauriąją komediją, grįstą ne linksmais atsitikimais, o pašaipomis iš kito žmogaus. Patyčios čia niekad neperauga į kažką rimtesnio ir Džordžas nėra vien veikėjas, skirtas pralaimėti ar būti atpirkimo ožiu, bet 1989 m. jis buvo kažkas naujo televizijoje.
Tačiau kad ir ko paklausite, įsimintiniausias veikėjas seriale nėra tarp šios trijulės. Šis titulas priklauso Džerio kaimynui Kreimeriui, komedijos prasme turbūt stipriausiam kada nors sukurtam veikėjui televizijoje. Dėl įpročio viską skolintis iš Džerio ir gebėjimo prasisukti gyvenime galima daryti išvadą, kad pagal jį buvo paremti „Draugų“ ir kitų ateities serialų personažai. Kreimeris yra itin aktyvus, kiekvienoje situacijoje mato verslo galimybę (nors ir niekur nedirba), su žmonėmis yra absoliučiai atviras, bet įprastose situacijose – itin žioplas.
Ir didžioji dalis Kreimerio sėkmės yra ne dėl scenarijaus, nors ir vien su juo bet koks aktorius būtų padaręs nemažai. Veikėją įkūnijęs Michaelas Richardsas yra turbūt geriausias aktorius, kuris kada nors vaidino situacijų komedijose. 80 procentų linksmų Kreimerio situacijų yra paremtos fizine komedija, kuomet Richardsas privalo nugriūti, skleisti įdomius garsus ar kitaip išprotėti. Nėra scenos, kur kažkas jo prasme atrodytų nenatūraliai, ir nenuostabu, kad jam už šį vaidmenį net tris kartus atiteko „Emmy“. Kiti kūrybinės grupės nariai, tarp kurių buvo dabar itin išgarsėjusi Julia Louis-Dreyfus ir Jasonas Alexanderis, taip pat gavo apdovanojimų, nors populiarumo sulaukė kiek mažiau.
Na, santykinai. „Seinfeld“ per devynis sezonus vis labiau augino savo auditoriją ir galiausiai tapo iki šiol nepakartotu fenomenu. Žiūrovų skaičiaus augimas yra proporcingas ir serialo kokybei, nes būtent aštuntasis ir devintasis sezonai yra absoliuti „Seinfeld“ viršūnė (labai stiprių serijų buvo ir anksčiau, bet šie sezonai susideda išskirtinai iš klasikos). Taip buvo vien todėl, kad serialas buvo visiška naujovė televizijoje. Tai buvo situacijų komedija, turėjusi nesuskaičiuojamą kiekį antraplanių veikėjų (tarp kurių buvo Džerio ir Džordžo tėvai, pikto siekiantis kaimynas Niumanas, Džerio priešai komedijoje ir kiti), kiekvieną savaitę nagrinėjusi absoliučiai kasdieniškus dalykus, kurie neperaugdavo į rimtesnius pamokslus, ir net išdrįsdavusi nagrinėti temas suaugusiems, kas įprastoje televizijoje tuo metu buvo visiškai naujovė.
Tai, kad serialą pagrinde kūrė tik du (nors dažniausiai tik Larry Davidas) žmonės reiškė, jog komedija kartais tapdavo labai specifinė ir kai kurios serijos susidėdavo labiau iš anekdotų nei iš stiprių istorijų. Bet net ir žiūrint bendrai, „Seinfeld“ neturėjo jokios bent kelias serijas trunkančios siužeto linijos, tad net jeigu nuspręsite žiūrėti serialą nuo vidurio, nieko neprarasite. Tai yra fenomenas, didžiausios savo šarmo dalies neprarandantis iki šių dienų ir puikiai parodantis, dėl ko paskutinę „Seinfeld“ seriją (kuri bent jau man buvo tragiška, bet spręsti jums) žiūrėjo 76 milijonai žiūrovų, o tą dieną net greitosios pagalbos automobiliai ligonius pasiekdavo per rekordinį laiką vien dėl to, kad visi žmonės buvo namuose. Ir visa tai padarė serialas apie nieką.
