Daugiausia prie televizijos projektų dirbantis britų režisierius Benas Palmeris kine debiutavo 2011 m. su komedija apie paauglius „Pagaliau beveik suaugę“ („The Inbetweeners Movie“). Po ketverių metų pertraukos turime progą išvysti naują Beno Palmerio kino filmą – dar vieną komediją „Pavogtas pasimatymas“. Tik šis filmas – jau nebe apie paauglius, o apie truputį labiau suaugusius žmones. Nors… žiūrint šį filmą tuo dažnai galima suabejoti.
Nensei (akt. Lake Bell) trisdešimt ketveri, ji vieniša ir kartais truputį linkusi į savigailą ir lengvą depresiją. Žinoma, jos draugų ir artimųjų, priklausančių patenkintų sutuoktinių (ar beveik) kategorijai, šventa pareiga tampa pripiršti Nensei kokį nors potencialų jaunikį. Tik Nensė, kuriai iki šiol jau ne dvidešimt kartų panašiose situacijose pavyko susimauti, į visas tokias piršlybas žiūri skeptiškai. Kaip ir į daug ką kitą gyvenime. Kita vertus, tie kandidatai į kavalierius dažnai būna tokie apgailėtini mėmės ir nevykėliai, kad Nensė tik džiaugiasi tokių atsikračiusi. Po vienų tokių nesėkmingų pirštuvių ji traukiniu važiuoja į Londoną švęsti savo tėvų santuokos keturiasdešimtmečio metinių ir telefonu aptarinėja savo niūrią dabartį ir dar niūresnę ateitį su ją besistengiančia motyvuoti seserimi Elein (akt. Sharon Horgan). Jos pokalbį nugirsta priešais sėdinti iki ausų pozityvi atsitiktinė pakeleivė Džesika (akt. Ophelia Lovibond). Žinoma, jos gyvenimo misija tuoj pat tampa būtinybė perauklėti Nensę, kad ši iš negatyvios niurzgos taptų išsišiepusia savimi pasitikinčia gyvenimo džiaugsmą ir pozityvą skleidžiančia asmenybe (t. y. antrąja Džesika). Nes juk kiekvienas gali pasikeisti! Kiekvienas gali suimti gyvenimą į savo rankas! Mūsų sėkmė priklauso tik nuo mūsų pačių! Tikrai tikrai, va, žiūrėkit, taip rašoma šioje savipagalbos knygoje – o tai tarptautinis bestseleris! Netgi populiaresnis nei „Da Vinčio kodas“! Palikčiau ją jums, bet man pačiai jos šiandien reikia – einu į aklą pasimatymą ir vienas kitą ten atpažinsime būtent iš šių knygų, argi ne geniali mintis?! Tačiau Nensė taip lengvai šitam cukriniam smegenų plovimui nepasiduoda, ir pusiau mandagiuoju būdu pasiūliusi pakeleivei užsičiaupti, nugrimzta į miegą. Prabunda jau tik traukiniui sustojus galutinėje stotyje – dauguma keleivių jau išlipę, Džesika taip pat, tačiau ant stalelio ji paliko savo stebuklingąją knygą. Irdamasi per žmonių minią stotyje Nensė vejasi Džesiką, ketindama atiduoti jai knygą, tačiau akimirką pameta ją iš akių – kaip tik tą akimirką, kai atsiduria po laikrodžiu. Čia ją – stovinčią po laikrodžiu, glėbyje spaudžiančią knygą ir nerimastingai besidairančią – ir dėl to palaikęs savo aklo pasimatymo partnere – užkalbina Džekas (akt. Simon Pegg). Jis taip greitakalbe pradeda berti savo prisistatymą, kad Nensė neranda progos įsiterpti ir paaiškinti situaciją, o kadangi Džekas pasirodo užtektinai simpatiškas, ji nusprendžia pagaliau leistis į avantiūrą ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
„Pavogtas pasimatymas“ – tai smagi britiška romantinė komedija apie vienišus trisdešimtmečius – keturiasdešimtmečius, kurie iš tiesų sudaro vis didesnę dalį šiuolaikinės visuomenės. Ir nors personažai atspindi tam tikrus tipažus (savimi nepasitikinti, rimtų santykių negalinti sukurti vienišė ir vidurio amžiaus krizę išgyvenantis, santykiais nusivylęs keturiasdešimtmetis), vis tik jie netampa pagal stereotipinius šablonus judančiomis ir veikiančiomis marionetėmis. Na, dar reikėtų pridėti, kad į visą šitą pavogto pasimatymo užvirtą kebeknę, kai nesusipratimas gimdo nesusipratimą, kol galiausiai viskas tampa viena ilga nesusipratimų virtine, žvelgiama su savitu britišku humoru. T. y. gal ir ne taip tiesmukai, vulgariai ir banaliai, kaip to būtų galima tikėtis iš dažnos amerikietiškos komedijos, tačiau netrūksta ir pakankamai aštrių situacijų.
Filmo centre – žinoma, Nensė ir Džekas. Juos vaidinantiems aktoriams amerikietei Lake Bell ir britui Simonui Peggui pakanka charizmos, kad jų personažus ne tik kad neatsibostų stebėti, bet ir norėti, kad jie kuo ilgiau nedingtų iš ekrano. Dėl to skųstis, žinoma, netenka. Visi kiti personažai yra antraplaniai, todėl pasirodo gana trumpai. Vis tik galima paminėti cukrinę pozityvistę Džesiką, kurią vaidina Ophelia Lovibond, ne tokią saldžią Nensės seserį Elein, kuri stengiansi motyvuoti ir įkvėpti entuziazmo savo subliuškusiai seserėlei (akt. Sharon Horgan), Nensės ir Elein tėvus Fran ir Bertą, kuriuos labai šiltai, paprastai ir natūraliai vaidina vyresniosios kartos britų aktoriai Harriet‘a Walter ir Kenas Scottas, kurį galbūt pavyks atpažinti kaip Baliną iš „Hobito“ („The Hobbit“) trilogijos. Tačiau jei šie personažai yra daugiau mažiau tam tikri tipažai, tai malonia išimtimi tampa Džeko beveik eks žmona, besisvaidanti nuodingais žvilgsniais ir itin kandžiom replikom, kurią vaidina Olivia Williams ir Rory Kinnear‘o vaidinamas Šonas, kuriam ilgainiui užtenka vien tik pasirodyti ekrane, kad sukeltų juoką. Nevykėlis Šonas mokyklos laikais buvo iki ausų įsimylėjęs Nensę – panašu, kad sena meilė nerūdija, bėda tik ta, kad ta meilė – be atsako.
Filmo techninė pusė yra gera. Galima pažymėti neblogą kameros darbą – kartais kamera tampa veidrodžiu, prieš kurį Nensė kaupiasi ir nuteikia save nepasiduoti užplūdusiam neryžtingumui, panaudoti keli įdomesni rakursai, žiūrovams leidžiama pasigrožėti Londono panorama. Vaizdo montažas geras (ko verta lenktynių scena!), o filmo pabaigoje ypač maloniai nustebindamas truputį netikėtu sužaidimu. Garso montažas taip pat neblogas, kaip ir garso takelis. Šis gal ir nėra labai įspūdingas, tačiau visai smagus ir gana gerai papildantis ekrane su vis didesniu pagreičiu besikeičiančius įvykius.
„Pavogtas pasimatymas“ – savita, bet smagi romantinė komedija, nestokojanti nei lengvo humoro, nei aštresnių kampų ir situacijų. Nors pagrindiniai personažai atspindi tam tikrus šiuolaikinės visuomenės tipažus, aktorių Lake Bell ir Simono Pegg‘o charizma ir vaidyba juos paverčia nevienasluoksniais ir todėl įdomiais stebėti veikėjais, o kartais nuspėjamą scenarijų kompensuoja dar ir vienas kitas originalesnis antraplanis personažas. Ir net jei tikrovėj toks scenarijus sunkiai tikėtinas, ši smagi šiuolaikinė pasaka be princo ir princesės, bet su eiliniais žmonėmis, kuriuos per klaidą suveda likimas, padovanos bent keletą linksmų akimirkų. Žinoma, jei pavyks perkąsti ironiškąjį britų humorą.
Patiks, jei patiko: „Pašėlę pirmieji metai“ („I Give it a Year“, 2013 m..), „Meilė ir kitos nelaimės“ („Love and Other Disasters“, 2006 m.)
