Debiutavusi dviem trumpametražiais filmais ir 2009 m. neblogai įvertinta drama „Ežiukas“ („Le hérisson“), jauna prancūzų aktorė, scenaristė ir režisierė Mona Achache tęsią karjerą kine išbandydama save įvairiuose amplua. Deja, po tikrai daug žadančio debiutinio „Ežiuko“, kuris vienintelis Monai Achache pelnė aštuonis apdovanojimus ir dvi nominacijas (iš jų – lygiai pusę Kairo tarptautiniame filmų festivalyje), jos tiek vaidybinių, tiek režisūrinių darbų kreivė leidžiasi žemyn. Ne išimtis ir jos naujausias darbas – komedija (hm, hm, bent jau taip oficialiai apibrėžiama) „Gazelės“.

Mari (akt. Camille Chamoux) ir Erikas (akt. Franck Gastambide) kartu – jau keturiolika metų, nuo mokyklos laikų. Šiandien – ypatinga diena, kadangi jie priėmė svarbų sprendimą – pora ima banko paskolą, kad galėtų nusipirkti ir įsirengti savo svajonių butą. Ir čia, staiga, jau po visko švenčiant sudarytą sandorį ir draugų rate keliant taures už, atrodo, šviesią ateitį, Mari apninka abejonės. Ar tikrai tokios ateities ji nori? Ar Erikas – tikrai tas žmogus, su kuriuo tos ateities ji norėtų sulaukti? Ar tikrai ji neturi jokių kitų alternatyvų, kaip nuobodus ir monotoniškas gyvenimas be jokių nuotykių, jokių ekspromtų? Tokios mintys jai atima amą ir vidury nakties palikusi apstulbusį Eriką Mari išbėga į gatvę „pakvėpuoti grynu oru“. Nors iš tikrųjų jai reikia ne tik įkvėpti – visa savo esybe Mari trokšta gaivių permainų vėjų ir savo gyvenime. Galbūt jų galėtų įnešti atsitiktinai netoli darbovietės sutiktas riedlentininkas Martenas (akt. Samuel Bechetrit)? Deja, po kartu praleistos smagios nakties Mari nedviprasmiškai leidžiama suprasti, kad ilgiau Marteno bute likti negali, o pas Eriką grįžti ji nenori. Taip prasideda jos migracija su lagaminu nuo vienų durų prie kitų – ten, kur jos niekas nelaukia, ieškant jei ne meilės ir šilumos, tai bent laikinos užuovėjos. Migracija, labai panaši į devynmetės Arijos filme „Mergaitė su katinu“ („Incompresa“, 2014 m.) Galiausiai, neapsikentusi valdingos mamos (akt. Josiane Balasko) ir melancholiško tėčio (akt. Sam Karmann) spaudimo grįžti atgal pas Eriką, Mari laikinai prisiglaudžia pas bendradarbę Sandrą (akt. Audrey Fleurot). O čia, prisijungus Žiuditai (akt. Joséphine de Meaux), Miriam (akt. Naidra Ayadi) ir Gven (akt. Anne Brochet), įsisuka „mergaitiškų“ vakarėlių karuselė.

Jei šį filmą koks nors atsitiktinis žiūrovas pataikytų žiūrėti ne nuo pradžių, o po kurio laiko jį kas nors išvestų iš salės, užrištų akis, apsuktų tris kartus ir jau atrištom akim grąžintų į kitą salę, kurioje rodomas Audrey Dana filmas „Po merginų sijonais“ („Sous les jupes des filles“, 2014 m.), tasai žiūrovas dar ir po gero pusvalandžio turbūt nespėtų suprasti, kad buvo grąžintas ne į tą patį filmą. Filmai tiek stilistika, tiek tematika, tiek siužetu, tiek režisūriniais sprendimais tokie panašūs, kad atrodo, jog režisierės, lyg kokios nepareigingos moksleivės per kontrolinį, kuriam nepasiruošė, vogčia būtų bandžiusios „nusirašinėti“ viena nuo kitos. Netgi viena aktorė – Audrey Fleurot –pasirodo abiejuose filmuose!

Mintis ta pati – moteriškumas ir meilės paieškos. Tik jei A. Dana desperatiškai blaškosi tarp vienuolikos plius minus pagrindinių veikėjų, tai M. Achache bent jau apsistoja ties viena, palikusi visa kitą suktis aplink. Pats įgyvendinimas tiek viename, tiek kitame filme yra lėkštas ir dažnai vulgarus. Nors filmo „Gazelės“ credo yra: „Geriau vienai, nei su bet kuo“, tačiau vis tik tai telieka tuščia deklaracija: daugiau mažiau leidžiama suprasti, kad moteris – nuo sekso priklausoma nevaldoma ir nesivaldanti emocionali būtybė, šiaip jau negalinti gyventi be vyro (ar, jei tiksliau, be atitinkamo vyriško organo, kadangi netinkamai „funkcionuojantys“ vyrai be gailesčio praspiriami lauk). Nes be to – niekaip. Tik tiesioginis kelias žemyn.

Tačiau jei A. Dana į savo filmą pavyko pakviesti vieną kitą gerai žinomą prancūzų aktorę, tai M. Achache „Gazelėse“ tokių nėra. Vienintelė kiek ryškesnė – bet gal daugiau ne vaidmenimis, o ugniniais plaukais išsiskirianti jau minėta Audrey Fleurot, epizodiškai pasirodžiusi ir tarptautinio populiarumo sulaukusiuose „Neliečiamuosiuose“ („Intouchables“, 2011 m.), na ir gal dar Anne Brochet, kurios karjeros viršūnė buvo dešimtajame XX a. dešimtmetyje ir vyresnės kartos aktorė Josiane Balasko. Visos kitos ir kiti daugiausiai vaidina televizijos projektuose bei trumpametražiuose filmuose, arba tenkinasi epizodiniais vaidmenimis ir laukia savo žvaigždžių valandos. Tik, žinoma, tokį filmą savo vaidyba vargu ar kas nors iš viso galėtų išgelbėti – tą įrodo jau matytas analogiškas „Po merginų sijonais“, kuriam nepadėjo nei Vanessa Paradis, nei Isabelle Adjani, nei Leatitia Casta.

Taigi, vaizduojami personažai vėlgi ramstyti paramstyti nuvalkiotomis klišėmis – ypač pagrindinė veikėja Mari, drėgnu alkano šuniuko žvilgsniu žvelgianti vos ne į kiekvieną vyrą (ne, ne į kiekvieną – į Eriką ne), kiekvieną eilinį kartą išduota ir palikta prisiekinėja, kad „viskas, užtenka žemintis, daugiau tai tikrai neprasidėsiu su niekuo“, bet paskui taip lygiai taip pat eilinį kartą nusekanti paskui naują jos orbitoje pasirodžiusį nors kiek tinkantį (arba kartais ir visai netinkantį) kandidatą. Kitos – Žiudita, Miriam, Gven ir ta pati Sandra – parodytos veikiau ne kaip gazelės, o kaip pumos – plėšrūnės, išeinančios į naktinio miesto medžioklės plotus (t. y. naktinius klubus), pasidairyti sau šviežio grobio. Vieninteliai, bent šiek tiek įdomesni personažai yra įkyrioji Mari mama ir amžinoj depresijoj paskendusi hipochondrichė Mari kolegė Vero (akt. Olivia Côte) – bet jos, žinoma, šioje istorijoje yra tik šalutiniai personažai chaotiškame Mari gyvenime.

Vienintelis geras dalykas šiame filme yra… intro titrai. Kai kas už tokį sprendimą siūlo duoti atskirą apdovanojimą – taip originaliai pateiktos informacijos apie filmo kūrėjus ir aktorius kitur turbūt dar neteko matyti. Užrašai atsiranda ant lovos paklodžių, išmaniojo telefono ekrane, ant lapelių, priklijuotų prie šaldytuvo, ant bloknotų ir sąsiuvinių, o filmo pavadinimas tampa įspūdingu grafiti, pro kurį praeina Mari. Pasirinktas įdomus montažas, suteikia šiam filmui šiokį tokį, kad ir labai paviršutinišką apmąstymų lygmenį – taip žiūrovai kartu su Mari gali „prisiminti“ detales, jas sudėlioti į priežastinio ryšio grandinę ir padaryti išvadas. Garso takelis, kuriame dažniausiai skambantis roko muzikos leitmotyvai, visai neblogas – gerai, kad nors čia nebuvo nukrypta į nereikalingą saldumą. Kameros darbas niekuo neypatingas. Be to, keista, lygiai taip pat kaip ir „Po merginų sijonuose“ filmo veiksmas vyksta Paryžiuje, bet pačiame filme šio gražaus miesto praktiškai nematyti – na nebent atpažinsit pro langą nakties tamsoje spindintį Invalidų rūmų auksinį kupolą. Vietoj to rodomi kažkokie užkaboriai, nejaukios tamsios gatvės, vėjo perpučiamos metalinės konstrukcijos – jokių šviesų, jokių bulvarų, jokių poetiškų kavinių – net ir su Eriku Mari susitinka ant kažkokio neaiškaus metalinio (pėsčiųjų?) tilto.

„Gazelės“ – dar vienas nevykęs filmas a la moterims ir a la apie moteris. Nors iš tiesų, toks, kokį nori matyti patriarchatas, – dar vienas klišėmis ir stereotipais paramstytas filmas, net nebandantis jų neigti – priešingai, patvirtinantis ir užantspauduojantis. Nebloga techninė pusė nekompensuoja skonio stokos, nukrypimo į vulgarumą, personažų vienodumo ir plokštumo. Tad belieka tikėtis, kad šio filmo autorė dar gali sugrįžti bent jau prie to, kuo debiutavo, ir tokius jokios išliekamosios vertės neturinčius kino nesusipratimus leis ir sau, ir žiūrovams užmiršti visiems laikams.

4.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
2.0
Režisūra
3.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. svaja / 2015 birželio 20

    nuostabus filmas siūlau pažiūrėt visom moterim