Prancūzų režisierė, aktorė, scenaristė ir prodiuserė Liza Azuelos, labiausiai savo šalyje žinoma už 2006 metų jaukią melodramą „Tu toks nuostabus“, taip pat komedijos „LOL“ originalą ir perdirbinį, pristato dar vieną romantinio pobūdžio filmą, kuriame, kaip ir jos ankstesniuose darbuose, bus atskleidžiamas dviejų žmonių stiprus tarpusavio simpatijos ryšys.
Kino kūrėja kviečia visus subtilesnių juostų mėgėjus į romantinę, šiek tiek pavažiavusią, naivią ir stilingai pateiktą meilės kelionę, kurioje bus atsakyta į klausimą – ar meilei, visgi, amžius nėra svarbus?
Apie ką mes čia…
Kartais taip nutinka, kad vedęs ir laimingai šeimoje gyvenantis vyras sutinka paslaptingą ir žavią moterį, kuri apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Būtent taip nutiko rutinoje, tačiau meilėje ir santarvėje su žmona gyvenančiam Pjerui. Jis vieno vakarėlio metu susipažįsta su grakščia ir patrauklia rašytoja Elza, kuriai, kaip taip pat sunku atitraukti akis nuo patrauklaus vyriškio. Tarp jų užsimezga nekasdienis ryšys, jie visą savo laisvą laiką praleidžia kartu, tačiau su kiekvienu susitikimu abu supranta, jog tai negali tęstis amžinai…
Kūrinio vidus
Paskutiniai režisierės darbai, o tiksliau – amerikiečiams pritaikytas filmas „LOL“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Miley Cyrus, buvo tikrų tikriausia pašaipa iš žiūrovo. Visiškai nepalyginamas su originaliuoju, 2008 metais pasirodžiusiu filmu, kurį taip pat režisavo Liza Azuelos. Belaukiant jos naujojo darbo pasirodymo kinuose užplūdo pesimistiški jausmai. Abejonės dėl jos kūrybiškumo pagrįstos – filmui „LOL“ nebūtų gaila skirti net vieną balą. Žinoma, klysti yra žmogiška, todėl su šiuo filmu kino kūrėja kompensuoja visą diskomfortą, kuris buvo gautas po jos ankstesnio filmo peržiūros.
Juostos veiksmas prasideda labai jaukiai, todėl nuo pat pradžios jaučiama puiki, švelni ir ypatingai maloni atmosfera. Pirmas pagrindinių veikėjų susipažinimas, pirmas pokalbis ir pirmi žvilgsniai, kurie vėliau priveda prie nusižengimų savoms taisyklėms. Visos juostos metu tvyro seksuali ir kaitinanti atmosfera, tačiau, režisierė nepasinaudojo pigiais triukais, siekdama suvilioti žiūrovus. Lovos ir geismo tematika pateikiama subtiliai, joje vietos rado ir nenuvalkiotas humoras. Siužetinės linijos eigos metu pasakojama istorija atrodo itin paprastai, neturi jokių išskirtinių bruožų ar nenuspėjamų vingių, tačiau tai ir žavi bežiūrint šią patrauklią melodramą.
Neištikimybės tematika filme pateikiama be priekaištų, spalvingai ir švelniai. Jokio agresyvumo ar pagrindinių veikėjų teisimo. Tai yra jų gyvenimas, jų laimės akimirka. Žiūrint filmą galima pajusti šiems žmonėms simpatiją. Kiekvienas jų pabėga nuo rutinos, o kartu praleistas laikas kompensuoja prarastus metus, pragyventus toje pačioje nuobodžioje kasdienybėje.
Dialogai filme irgi geri. Puikiai pabrėžia meilės jausmo svarbą kiekvienam iš mūsų. Ir nesvarbu, kokio amžiaus tu esi, svarbiausia mokėti mylėti ir jaustis mylimam. Galiausiai gauname atsakymą į kamuojantį klausimą – ar meilei amžius nėra svarbus? Režisierės darbas šiuo atveju atliktas gerai. Galima sakyti, jog tai jos geriausias karjeros filmas.
Atmetus pačią istoriją, didžiausias dėmesys skiriamas filmo herojams. Siužetinės linijos centre atsiduria du veikėjai – įsimylėjėliai, aistrą vienas kitam jaučiantys vyresnio amžiaus žmonės – Pjeras ir Elza. Nors jų pateikimas filme nebuvo labai išskirtinis, tačiau jausmų išreiškimas – kažkas nuostabaus. Be abejo, galima teigti, kad beveik visi prancūziški filmai turi tokį pat subtilų vidų, o jų herojai filmuose atrodo patraukliau už grubius amerikiečius, tačiau šiuo atveju pagrindinis filmo duetas išties leido pajusti jų nuoširdžiai išreikštus jausmus. Kiekvienas jų atskleistas itin vaizdžiai. Mes matome asmenybes su kasdieniais rūpesčiais, gyvenimo rutina ir noru kuo toliau atitrūkti nuo savo pareigų. Meilės jausmas jiems padeda patirti kažką naujo, jie mūsų akyse pražįsta it rožių žiedai. Scenaristas iš peties padirbėjo su filmo personažų charakteriais ir jų gyvenimo istorijomis.
Filmas turi vieną minusą – trukmę. Jau pradedi prisirišti prie herojų ir jų likimo, kai jis ir pasibaigia. Vos 81 minučių trukmės juosta pavergia savo paprastumu, todėl jaučiamas šioks toks pyktis kūrėjai, kad taip greitai privertė atsisveikinti su Pjeru ir Elza. Filmo pabaiga metaforiškai perteikė viską, ką teko matyti per tas trumpas 81 minutes. Kam pabodo Holivudinė produkcija, pats metas atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką kine su antrąją puse ar būriu draugų, o gal ir vienam atsisėsti į patogią kėdę ir pasimėgauti naujausiu Lizos Azuelos darbu.
Techninė juostos pusė
Garso takelis filme nuostabiai perteikia kiekvieną rodomą sceną, papildydamas ją optimizmu kvepiančia atmosfera. Juostos metu sukasi Robbie‘o Williamso „Feel“, The Turtles „Happy Together“ ir Britney Spears „Hit Me Baby One More Time“. Visi šie kūriniai puikiai atitiko rodomą vaizdą ir veikėjų veiksmus, o kartu leido puikiai atsipalaiduoti bežiūrint šį jaukų filmą.
Bendrą vaizdą pasaldino ir operatoriaus Aleno Duplantiero darbas. Filmo veiksmo pateikimas marga nuo jo kameros darbo. Už bučinio sceną, kurioje Pjeras sukasi su Elza – atskiros padėkos. Viena gražiausių matytų bučiniu akimirkų per daugelį metų kine. Veikėjai parodyti itin išvaizdžiai, o kartu operatorius manevruoja ir rodo žiūrovams užslėptas režisierės ir scenaristo mintis, susijusias su intymumu. Subtilus ir grakštus darbas.
Techninėje montažo pusėje irgi nesimato minusų, išskyrus kelis niuansus, kai pradžioje filmas prasideda tokioje vietoje, lyg pradžia būtų nukirsta ir mums būtų rodomas jau įsibėgėjęs veiksmas. Kitose vietose viskas atrodo sklandžiai. Garso montažas taip pat nenuvilia. Muzikos skambesys gerai sustiprinamas reikalingose vietose, todėl harmonija jaučiama viso filmo rodymo metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo įsimylėjėlių porelę vaidinantys aktoriai puikiai tiko vienas kitam. Po peržiūros galima būtų pagalvoti, kad ir realiame gyvenime jie yra vyras ir žmona.
Pagrindinis filmo vaidmuo atiteko visiems puikiai žinomam tarptautinio hito „Neliečiamieji“ aktoriui Francois Cluzetui. Aktorius įkūnijo visą laiką besišypsančio ir mielo žmogaus Pjero portretą. Nors tai ne geriausias aktoriaus karjeros vaidmuo, ypač prisiminus jau minėtą hitą, tačiau jo personažas ir vaidybos sugebėjimai leido peržiūros metu pajusti įtikinamai perteiktą simpatiją jo aistros objektui.
Sophie Marceu, įkūnijusi Pjero mylimąją Elzą, tai pat neleido liūdėti. Puikus nepriklausomos, gražios, geidžiamos ir, kartu, paprastos moters pavyzdys. O dar ta prancūziška gracija ir elegancija, kuria aktorė sugebėjo pavergti per filmo rodymo laiką.
Antraplaniuose vaidmenyse nieko ypatingo, tik galima paminėti Pjero žmonos atlikėją – pačią filmo režisierę Liza Azuelos, kuri ekrane pasirodė ne itin dažnai. Kiti aktoriai papildė bendrą vaizdą, tačiau nė vienam nepavyko savimi atitraukti dėmesio nuo pagrindinės porelės.
Verdiktas
„Pasimatymas“ – tai švelnus ir šiek tiek naivus, optimizmu kvepiantis pasakojimas apie vyresnių žmonių meilės žaidimą, kuris jiems vėl leidžia pasijusti gyvais. Filme dominuojanti lengva atmosfera, patrauklus akims vaizdas ir subtiliai vystomas turinys leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis rodomais siužetiniais pagrindinių veikėjų vingiais.
