Recenzija

Oušeno dvyliktukas

Ocean's Twelve

Oušeno dvyliktukas
N-13Trileris, Kriminalinis

Metai:
2004 m.

Trukmė:
125 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Steven Soderbergh

Vaidina:

Brad PittCatherine Zeta-JonesGeorge ClooneyMatt DamonDon Cheadle

8

Recenzijos autorius:
8.5
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
7.5

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2017 09 28

Priklausomai nuo to, ko paklausite, „Oušeno dvyliktukas“ turi vieną geriausių arba blogiausių idėjų kino istorijoje. Filmo metu veikėjai po truputį supranta, kad Tesa, kurią vaidina Julia Roberts, yra stebėtinai panaši į garsią aktorę, vardu Julia Roberts. Pagrindinė filmo komanda pasinaudoja jos panašumu į J. Roberts ir viešbutyje sukelia sumaištį, tokiu būdu atitraukdami dėmesį nuo kitų dalykų. Viso to eigoje dar pasirodo J. Roberts atpažįstantis Bruce‘as Willisas, vaidinantis Bruce‘ą Willisą.

Šita istorijos dalis atspindi visą filmą, kadangi jo eigoje niekaip negalima suprasti, ar jis yra išties protingas, ar tik apsimetantis protingu, ar Stevenas Soderberghas čia visais įmanomais būdais bandė dekonstruoti apiplėšimų žanrą, kurį ištobulino su „Oušeno vienuoliktuku“. Scenos su J. Roberts yra linksmos ir juokingos tol, kol nepradedi apie jas galvoti dar labiau ir jau visiškai nesuvoki filmo logikos, nes jeigu Tesa yra tokia panaši į J. Roberts, tai ar Denis yra panašus į George‘ą Clooney, o Rastis – į Bradą Pittą? Suprantat, šitie klausimai greitai judančiuose energinguose filmuose dažniausiai būna nereikalingi ir tiesiog neleidžiantys įsitraukti į istoriją, ir momentinis sumanumas ir įspūdis nublanksta prieš bendrą situacijos nelogiškumą.

Tai, tiesa, užima tik mažą keistos, nelabai nuoseklios ir į savo pirmtaką nepanašios istorijos dalį. Filmo pradžioje pirmojoje dalyje didįjį apiplėšimą įvykdžiusį vienuoliktuką suranda nuo jų nukentėjęs Teris Benediktas (akt. Andy Garcia), liepiantis sugrąžinti iš jo pavogtus pinigus. Komanda privalo susirinkti dar kartą ir įvykdyti jiems neįprastas užduotis tam, kad galėtų gauti protu nesuvokiamą pinigų sumą.

Plačiąja prasme istorija yra ženkliai silpnesnė nei pirmoji ar trečioji dalis. Ji mėtosi į šalis, išsiplečia ir susitraukia, pabaigoje visiškai neatsimena pradžios, pristato grėsmingai atrodančius ir grėsmės nesukeliančius veikėjus ir tiesiog nervina savo nepastovumu. Šioje vietoje vėl ir vėl atrodo, kad S. Soderberghas su komanda stengiasi kuo labiau nutolti nuo pirmosios dalies, kas lyg ir yra logiška: „Oušeno vienuoliktukas“ iškart buvo vadinamas tobuliausiu savo žanro atstovu ir kurti tą pačią istoriją iš naujo būtų nelabai protinga, o kuriant kažką naujo bent jau galima išvengti palyginimų.

Dėl to visos smagiausios filmo detalės slypi mažesniuose jo elementuose, dažniausiai atsiremiančiuose į tą klysti nesugebančią aktorių komandą. Bent jau aktorių ir veikėjų prasme „Oušeno vienuoliktukas“ yra protingas ir supratingas, nes kone kiekvienas veikėjas čia auga ir keičiasi, o filmas dar labiau linksta į pirmojoje dalyje išryškėjusius veikėjų ir aktorių bruožus. Mattas Damonas čia toliau drebina dantis ir tuo pačiu siekia kilti karjeros laiptais, Bradas Pittas valgo daugiau nei bet kada anksčiau ir nori į gyvenimą atnešti pastovumo, o George‘as Clooney viską daro dar klūniškiau. Nuostabiausios filmo scenos yra būtent tuomet, kai visi ar bent jau pusė aktorių atsiduria tame pačiame kambaryje ir gali vienas su kitu juokauti, ką juosta išnaudoja saikingai (turbūt dar kartą siekiant atsiriboti nuo panašios taktikos pirmojoje dalyje), tačiau juos suvedus į vieną vietą nesuklysta ir nuolat gauna stebuklus.

Vizualiai filmas atrodo gražiai ir yra prikištas montažų, kurie S. Soderbergho filmuose yra kaip jokie kiti, nepasižymintys banalumu ir visad įnešantys daug energijos. Techninė pusė režisieriaus filmuose visad yra jeigu ne stipriausia, tai pastoviausiai stipri dalis, ir prie jos prisikabinti galima ypač retai. Dėl to viskas šioje situacijoje atsiremia į istoriją, kuri ir privertė kai kuriuos žmones „Oušeno dvyliktuką“ vadinti tarp prasčiausių Holivudo tęsinių istorijoje. Nors tai yra rimtas (ir neteisingas) pareiškimas, tokį sumišimą galima suprasti. Scenarijus yra nereikalingai susuktas ir niekad neturintis aiškios trajektorijos (veikėjų pagrindinis tikslas keičiasi nuo pinigų grąžinimo iki garbės apsaugojimo iki garsiausio visų laikų plėšiko apgavystės, o galiausiai jie be problemų įgyvendina visa tai ir dar daugiau, nors žiūrovams mato tik mažą viso to dalį), parašytas iš visų jėgų siekiant parodyti kažką išties protingo, tačiau pasimetantis savo planuose.

Dėl to kaip ir kituose garsių vardų prikimštuose filmuose, panašu, jog daugiau laimės „Oušeno dvyliktukas“ atnešė kūrybinei komandai – S. Soderberghui ir jo aktoriams – labiau nei žiūrovams. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo filmo pasirodymo atrodo akivaizdu, kad šis filmas nėra blogas ir jo idėjos giliau panagrinėti apiplėšimų žanrą ir žiūrovų lūkesčius yra sveikintinos. Tik galiausiai jos ir lieka idėjomis, nesuteikiančiomis filmui tiek energijos, tikslumo ir smagumo, kiek suteikė pirmoji dalis, su kuria šis filmas yra neišvengiamai lyginamas, kadangi jis kone viską daro priešingai ar bent jau kitaip nei „Oušeno vienuoliktukas“. S. Soderberghas yra vienas iš retų žmonių, įpratusių savo eksperimentus atlikti su dideliais biudžetais ir to nesigėdijantis, tiesiog šis yra pernelyg susuktas ir nelabai reikalingas, kad būtų pasiteisinęs.

8.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
9
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D