Tamsaus trilerio žanro mėgėjas, režisierius ir scenaristas Danielis Espinosa po finansiškai sėkmingo 2012 metais pasirodžiusio politinio veiksmo trilerio „Nesaugus prieglobstis“ susikoncentravo ties 2008 m. publikuotu Tomo Robo Smitho parašytu romanu „Numeris 44“, kurio ekranizacijai prireikė gerų trijų metų. Iš Švedijos kilęs kino kūrėjas tik dabar, po itin nemalonių Rusijos veiksmų, pristato savo naują kūrinį, kuriame jis pabandys atskleisti tą tiesą, kuri gaubė kadaise rojumi laikytą žemės kampelį, vadintą Sovietų Sąjunga.
Apie ką mes čia…
Karo didvyris, Levas Demidovas po nušalinimo nuo aukštų KGB pareigų su žmona Raisa ištremiamas į Dievo užmirštą vietą – Rostovą. Ten jis pradeda vykdyti paprasto milicininko pareigas, kol vieną dieną į jo akiratį pakliūna rastas nepilnamečio kūnas. Levas pradeda tirti šią bylą, kuri jam atrodo labai panaši į jo geriausio draugo Aleksejaus atvejį, kai buvo rastas nuogas pastarojo vaiko kūnas. Levas yra įsitikinęs, jog tai serijinio žudiko darbas, kuris jau ilgus metus žudo nekaltus vaikus…
Kūrinio vidus
Nėneabejoju, jog yra nemažai žmonių, kurie ne tik girdėjo apie skandalingą knygą „Numeris 44“, bet dar laikė ją rankose ir su malonumu perskaitė. Tie, kurie kol kas dar nesusipažinę su Tomo Robo Smitho kūriniu, turėtų žinoti bent jau serijinio žudiko Andrejaus Čikatilo vardą, kitaip žinomą, kaip Rostovo skerdiką. Būtent A. Čikatilo ir tapo šio romano pagrindinio antagonisto prototipu. Taigi, kaip bebūtų, gauname dar vieną istoriją, paremtą Čikatilo nusikaltimų bangomis, nukeltą į ankstesnį laikotarpį.
Filmas pastatytas pagal klasikinį kriminalinio trilerio modelį, kuriam dar būdingos tam tikros istorinės realijos, beveik neturinčios nieko bendro su ta tikrove, kuri iš tiesų buvo anais laikais Rusijoje. Juostoje bandoma parodyti, kad Sovietų Sąjungoje vyravo visiška diktatūra ir žmonės neturėjo jokios žodžio laisvės, o šalyje nevykdavo jokios žmogžudystės, tačiau tai nebuvo visiškai taip. Ir žmogžudystės, ir vagystės ir prievartavimai buvo, apie juos žmonės žinojo, tačiau tai nebuvo taip viešai skelbiama. Kas iš vienos pusės gerai, nes paprastiems žmonėms neskaudėjo galvos dėl nelaimių, jie gyveno iliuzijoje. Kartais to taip trūksta atsižvelgus į tai, kas dabar vyksta pasaulyje ir kokie padarai vaikšto mūsų žeme. Iš kitos pusės, gyventojai negalėjo tobulėti, turėjo visą laiką gyventi lyg dresuoti šuniukai narvuose. Vėlgi, kas geriau – matyti visą purvą ir būti jo dalimi laisvėje ar užsimerkti ir tapti sistemos nariu, kuriam neleidžiama išsižioti, bet siūloma gyventi santarvėje ir būti užtikrintu dėl ateities. Tokiais būdais, metaforų principų, režisierius bandė užduoti klausimą visiems mums apie Sovietų Sąjungos doktrinos pozityvias ir neigiamas puses. Na, ir taip pat parodyti, kokiomis sąlygomis tais laikais žmonės gyveno didmiesčiuose ir provincijose.
Detektyvinė pusė įtraukianti ir galima teigti, jog tai pati įdomiausia filmo dalis. Tyrimas kruopštus, intriguojantis ir pirmoje filmo pusėje ne iki galo atskleidžiantis žudiko tapatybę. Išlieka intriga ir nežinia, lygiai taip pat, kaip tai buvo su 2007 m. Davido Fincherio filmu „Zodiakas“. Visgi, pasidomėjus Čikatilo biografija ir pasižiūrėjus filmą, tampa aišku, jog tiek knygos autorius, tiek režisierius nenorėjo nutolti nuo bendros Rostovo skerdiko istorijos. Viso filmo metu girdime puikius dialogus, ir matome problemą, kuri ir pagimdė tokį monstrą. Akivaizdu, jog dėl to kalta pati Sovietų Sąjungos sistema, kuri karo metais sugebėjo pagimdyti kelis žmonių tipus: nepelnytus didvyrius, kuriems atsiverė kelias į politinį olimpą arba į KGB bei karo nelaimėlius, kurie gavo itin stiprias psichologines traumas ir negalėdami susitvarkyti su savimi, bandė kompensuoti savo kompleksus smurto būdu. Prievartavimai, žudymai, sumušimai – ir visą tai darė su vaikais arba moterimis, kurie negalėdavo pasipriešinti. Taip buvo patenkinamas vyriškas ego, kartais ir seksualinės fantazijos. Jeigu įdėmiau įsižiūrėsime, pamatysime filme, jog tiek Levas, tiek žudikas yra identiški, tik vienam pasisekė labiau, o kitas neturėjo jokio kito būdo, kaip užsidaryti savyje. Net ir Levo nuodėmių atpirkimas simbolizuoja tai, jog jis yra nemažesnis monstras už vaikų skerdiką Vladimirą.
Bendras filmo pateikimas gana niurus ir nežadantis nieko gero, kaip ir filme pasirodantys veikėjai, kurie taip pat atvaizdavo tą tikrą žmonių tipą. Jeigu buvo tokie narsuoliai ir vėliau tiesios ieškotojai kaip Levas ir monstrai, kuriuos sukūrė pati Sovietų Sąjunga, kaip Vladimiras, buvo ir bailiai, kuriems reikėjo irgi kažkaip kapstytis. Tokiu bailiu, kuris drąsus prieš moteris arba turėdamas ginklą rankoje tapo dar vienas KGB agentas Vasilijus. Šlykštus tipas, kuris, beje, labai gerai atvaizduoja tuos, kurie sėdi politikoje. Tai žmonės, mokantys gerai vartytis bet kokioje situacijoje, galintys parduoti artimiausius žmonės tik tam, kad gautų paaukštinimą ir neturintys jokios sąžinės graužaties dėl savo įvykdytų nusikaltimų. Išties, filmo metu galime stebėti kelių personažų likimus itin vaizdingais aspektais. Kiekvieno iš jų istorijos atskleistos iki galo, todėl nelieka jokių klaustukų dėl veikėjų likimų.
Apibendrinant, reikėtų paminėti tą faktą, jog filmas buvo uždraustas Rusijoje dėl tam tikrų priežasčių. Nors oficialiai buvo pranešta, kad filmas negali pasirodyti artėjant valstybinei šventei, tačiau akivaizdu, jog Rusijos valdžiai nepatiko, kad kūrėjai tokiu grubiu būdu bandė apeliuoti į žmonės dėl įvykių, susijusių su Ukraina. Taigi, gauname ne tik Sovietų Sąjungos politiką pašiepiantį filmą, bet dar ir nemažą spjūvį pačiai Rusijos valdžiai. Bet, tas netrukdo, ypač, kai visos juostos metu vyrauja tokia puiki įtampa ir drama, kuri pačiame gale sudėlioja visą dvi valandas eito kelio mozaiką į vieną didelį prarasto ir atgailaujančio dėl savo niekšybių žmogaus portretą.
Techninė juostos pusė
Labiausiai mane nustebino bendra juostos koncepcija ir toks kokybiškai natūralus sovietmečio atvaizdavimas. Filmo dekoracijos puikiai atspindėjo pateikiamą laikotarpį, na, o kostiumų dizainas irgi pribloškia savo autentiškumu. Puikiai atliktas, kruopštus ir atsakingas juostos dizainerių darbas, už kurį dedu labai didelį pliusą.
Lygiai tą pati galima pasakyti apie filmo operatoriaus Oliverio Woodo darbą, kurio meistriškumu galėjome žavėtis filmuose „Nesaugus prieglobstis“, „2 Ginklai“ ir „Borno“ trilogijoje. Kameros darbas gana taikliai apčiuopė kiekvieną rodomą gatvelę ir pagrindinių veikėjų emocijų išraišką, na, o panoraminių vaizdų pateikimas irgi pribloškia. Sunku nepamiršti traukinio, važiuojančio tarp miškų, vaizdą. Apskritai, operatorius sugebėjo mums pateikti intrigą iš gana įdomių rakursų filmuodamas patį žudiką, suniokotus vaikų kūnus ir patį paskutinį susidūrimą purve.
Muzika juostoje nuvilia savo paprastumu. Nė viena muzikinė kompozicija nesukelia didesnių jausmų ar išgyvenimų, todėl viską gelbėja gerai vystoma istorija ir pačių aktorių vaidyba, kurie ir sukelia daugiau įtampos už kompozitoriaus Jon Eskrando atlikta darbą. Kai kurie sprendimai taiklūs, tačiau to nepakanka, nes visas garso takelis ne daugiau nei vidutinės kokybės.
Galiausiai, techninės pusės privalumu tampa ir geras montažas, kuris suteikia istorijai rimtesnio pagrindo ir pačios intrigos šiame rimtame pasakojime. Labiausiai sužavi pirmoji filmo pusė, kai bežiūrint juntama nežinia dėl tolesnių herojų sprendimų, tačiau antrame juostos akte taip pat netrūksta intriguojančiai vystomo siužeto. Garso montažo darbai atitinkamai geri, ypač juostos pradžioje, kai buvo bandyta paimti Reichstagą. Nuostabus susišaudymas. Taip pat ir paskutinė scena, kai dėl gyvybės kovojama purvo „vonioje“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniame vaidmenyje atsidūrusiam Tomui Hardy puikiai tiko Levo Demidovo amplua. Tai brutalaus, šaltakraujo ir nieko nebijančio KGB agento vaizdinys, kuris galiausiai bando atpirkit visas padarytas kaltes rasdamas serijinį vaikų žudiką. Nors iš vienos pusės šiek tiek juokingai skamba jo „rusiškas“ akcentas, tačiau tai ir yra svarbus jo personažo koziris. Emocionalus ir vyriškas atlikimas. Būtent už tokius vaidmenis mes ir mylime Tomą, kuris šiais metais žada mus nudžiuginti mažiausiai tris kartus.
Be Tomo filme pasirodo ir Noomi Rapace, su kuria jis pernai pasirodė kitame trileryje „Siuntinys“. Visgi, aktorė geriausiai moka vaidinti švedų filmuose, o anglakalbiuose vaidmenyse ji pernelyg vienoda, lyg užhipnotizuota. Žinoma, tai nėra bėda, ypač šioje juostoje, nes visas dėmesys atitenka pagrindinio herojaus atlikėjui.
Tęsiant filme pasirodžiusių žvaigždžių sąrašą, reikia paminėti ir nuostabųjį Gary Oldmaną, kuris epizodiškai, bet labai ryžtingai sugebėjo padėti narplioti bylą. Taip pat nereikia pamiršti ir šalto kaip akmuo ir kartu bailio viename Joelio Kinnamano, kuris suvaidino Vasilijų. Visos juostos metu jaučiama didelė pagieža jam. Tai visai įtikinamas personažo atlikimas, todėl galima teigti, jog šis jo persikūnijimas kol kas geriausias, kaip aktoriaus karjeroje.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Vincentas Casselis, Paddy‘is Considine (maniakas) ir Jasonas Clarke‘as taip pat papuošė filmą savo pasirodymais. Bendrai galima teigti, jog visas vyriškas aktorių kolektyvas susidorojo su savo vaidmenimis kuo puikiausiai. Minusas, jog jie visi šnekėjo angliškai.
Verdiktas
„Numeris 44“ – tai niūrus ir tamsias Sovietų Sąjungos paslaptis narpliojantis trileris, paremtas žinomiausių visų laikų Rusijos serijinio žudiko gyvenimo akimirkomis, kuriame be puikios Tomo Hardy vaidybos ir įtikinamos siužetinės linijos vystymo, mes gauname ir patrauklų vakarietišką propagandos įrankį, smogiantį į paširdžius Rusijos vykdomai politikai Ukrainoje.
