Gilyn į mišką

Into The Woods

Vienas bene rečiausių ir sudėtingiausių filmų tipų yra miuziklai. Na, gal labiau dainuojamieji filmai. Jų pasirodo tikrai nedaug, o ir ne visų kokybė būna pakankamai gerai, kad galima būtų džiaugtis sėdint kine. Pastarasis toks buvo „Enė“, o dar prieš tai vienas žymesnių buvo tik „Vargdieniai“. Galbūt ir buvo pasirodę daugiau tokio stiliaus juostų, tačiau jos nebuvo tokios ypatingos ar kažkuo išskirtinės, kad atkreiptų dėmesį. Na, o kalbant dar ir pasakas, tai niekas geriau negali pateikti pasakų, kaip jas į didžiuos ekranus intensyviai perkelianti studija „Disney“. Taigi, dabar į mūsų ekranus atkeliauja dviejų šių stilių junginys, muzikinė pasaka „Gilyn į mišką“.

Turinys

Ramiai gyvenantis kepėjas su žmona bando sukurti šeimą, tačiau jiems niekaip nepavyksta to padaryti. Galiausiai jie sužino, kad dėl to kaltas dar anksčiau ant vyro giminės užmestas raganos prakeiksmas, kurį galima panaikinti tik atlikus jos užduotį ir surinkus reikalingus daiktus. Kepėjas su žmona išsiruošia į kelionę, kurios metu sutinka mergaitę su raudonu gobtuvu, ilgakasę princesę aukso plaukais, kasnakt iš rūmų bėgančią gražuolę ir karvę į turgų parduoti vedantį naivų berniuką ir dar daug kitų įdomių veikėjų, kurie ir padės porai įgyvendinti tikslus.

Jau nebe pirmą miuziklą savo karjeroje kūręs režisierius Robas Marshallas tikrai pasistengė su šiuo darbu. Pastarasis panašaus tipo filmas buvo net 6 Oskarus laimėjusi „Čikaga“. Tiesa, šįkart kūrėjui pasisekė ne taip gerai apdovanojimų srityje. „Gilyn į mišką buvo tik nominuotas trims auksinėms statulėlėms, bet pripažinimas, bet kokiu atveju, buvo. Ir nėra ko stebėtis. Nors R. Marshallas ir neturi kažkokio ypatingo ir labai subtilaus, tik jam priskiriamo braižo, jo filmai sugeba prikaustyti prie ekranų. Taip buvo net ir su vienu prasčiausių „Karibų piratų“ filmu – „Ant keistų bangų“. Bet kokiu atveju, šis filmas gerokai geresnis už pastarąjį.

Ir taip, jau iš filmo aprašymo galima suprasti, kokios pasakos buvo naudojamos sukurti šį filmą. Galima net pasijuokti, kad per vienerius metus studija „Disney“ sugebėjo vieną savo princesių įkišti į du filmus. Taip, ir šiame filme bus galima išvysti Pelenę, kartu su kitų brolių Grimų pasakų veikėjais – Džeku (ir stebuklingomis pupomis), Auksaplauke ir Raudonkepuraite. Ir nors tai yra modernus keletos pasakų mišinys, pirmąsyk galima pasidžiaugti, kad „Disney“ nepabijojo parodyti šiek tiek originaliųjų brolių Grimų pasakų motyvų. Ne per daugiausiai, bet jų buvo. Kaip žinia, brolių Grimų pasakos originaliai buvo ne tokios iščiustytos, jose netrūko žiaurumo ir kraujo, tad čia parodyti vaizdai (tiksliau, idėja, leidžianti juos suprasti) buvo kažkiek įdomesni. Apie ką eina kalba paaiškės žiūrint filmą.

Istorija, nors ir sudaryta iš daugelio skirtingų fragmentų, klostėsi gana nuosekliai ir už tai tik reiktų padėkoti filmo kūrėjams. Siužetinė linija visą laiką išlaikė įdomumą, o scenarijus nebuvo sukurtas visiškai bukai. Taip pat gerai pasidarbavo ir aktorių atrankų specialistai, sugebėję atrinkti tikrai gerai dainuojančius vaidmenų atlikėjus. Nepaisant to, filmas turi ir savotišką trūkumą. Jame nėra nieko, kas išėjus po juostos priverstų sakyti „OHO!“. Tai tiesiog miuziklas, kuris gražus, gerai sudėliotas ir įdomus, bet po jo visas įspūdis išdyla labai greitai ir jau po kelių dienų atmintyje telieka uždėta varnelė, reiškianti, jog filmas buvo peržiūrėtas. Nieko daugiau.

Dar vienas minusas – juosta kiek per ilga. Ir taip, vos dvi su trupučiu valandos nėra taip ir daug, bet vieną akimirką jau buvo atėjęs laikas, kuomet atrodė, jog filmas pasibaigė, tačiau viskas prasitęsė dar bent 20 minučių. Kiek keistas sprendimas, na, bet gal ir ne į blogą pusę.

Dar viena sprendimas, kuriuo buvo gudriai sužaista – begalė veikėjų. Dažniausiai taip nutinka, kad filmai, kuriuose yra daug aktorių, daug veikėjų ir apskritai visko daug, būna verti ne daugiau, kaip šalia tvarto stovinčios mėšlo krūvos. Čia būtų galima krypti link tos pusės, nes veikėjų išties per daug, bet viską gelbsti tie patys, labai gerai iš vaikystės pažįstami, gal net iki gyvo kaulo įgrisę personažai. Nors realiai nė vienas veikėjas negavo pakankamai ekrano laiko, jų iš mūsų vaikystės atsinešamas istorijos „bagažas“ puikiausiai užpildo trūkstamas spragas. Taigi, čia jau geras režisieriaus darbas, kuris sugebėjo apžaisti tokį kiekį skirtingų istorijų ir sugebėti jas išplėtoti netradiciniu būdu.

Techninė pusė

Garso takelis, savaime suprantama, šiame filme buvo bene svarbiausias techninis komponentas. Ir galiu pasakyti, susidorota tikrai gerai. Tuo metu, kai grodavo tik muzika, viskas buvo labai malonu, garsai atitiko ir papildė veiksmą. Na, o dainos… kaip ir miuzikle. Dainuojama apie orą ir bites. Viskas gražu, nors ir tarpais nereikalinga, bet nieko baisaus.

Filme tiesiog puikiai pasidarbavo kinematografas sugebėjęs visą pasakų pasaulį perkelti į didįjį ekraną. Ir viskas atrodo tiesiog magiškai. Visos kovų scenos, nors ir jų nebuvo labai daug, atrodė išties gražiai ir neerzino. Operatoriaus darbas labiausiai atsiskleidė magiškose scenose, kuriose vaizdai tiesiog atėmė žadą.

Galima tikrai pagirti ir dekoracijų departamento atstovus. Tiek aplinkos, tiek veikėjų kostiumai atrodė taip puošniai, kaip tik ir gali būti pasakose, o veikėjų grimas buvo taip pat aukščiausios klasės. Kiek kliuvo vilkas, kuris buvo… keistas, švelniai tariant, todėl neaišku, kaip buvo pasirinkta aktorių nugrimuoti būtent taip, kaip jis atrodė filme. Visa kita – tikrai puiku. Juostoje netrūko ir specialiųjų efektų. Daugumoje jie buvo geri, bet kartais ir labai akivaizdūs, kai ekrane buvo matomas milžinas.

Vaizdo ir garso montažas buvo atlikti labai gerai, prie nieko negalima prikibti.

Aktoriai

Kaip jau ne kartą minėjau, aktorių šiame filme tikrai netrūksta. Jų buvo tiek daug, kad net netilpo į plakatą. Ir net nepasakyčiau, kad kažkuris ypatingai suspindėjo. Galbūt geriausiai savo vaidmenį atliko legendinė ir savo stilių išlaikanti Meryl Streep. Ji tiesiog nepriekaištingai įkūnijo savo vaidinamą raganą.

Taip pat gerai pasirodė ir komikas, dabar ir JAV pokalbių laidos vedėjas Jamesas Cordenas, kuris savo rolėje atrodė labai nerangiai, bet tas nerangumas suteikė personažui gyvumo ir tikroviškumo. Jo žmoną suvaidinusi Emily Blunt gana techniškai atliko savo vaidmenį, bet kažko ypatingo, ką galima matyti kituose jos filmuose, nebuvo.

Gana keistas pasirinkimas Pelenės vaidmeniui buvo Anna Kendrick. Taip, mergina turi išskirtinį balsą ir yra tikrai graži, o ir talento ji nestokoja, tačiau čia ji buvo lyg ne savo kurpaitėse. Pirmiausia dėl to, kad visą gyvenimą mumsbuvo kalama į galvą, kad Pelenė yra šviesiaplaukė gražuolė, o Anna – tamsiaplaukė. Taip pat ir jos dainuojami tekstai nesuteikė kažkokio išskirtinio džiaugsmo, ką galima pajusti žiūrint, tarkim, „Aukšta klasė“.

Visų kitų aktorių pasirodymai buvo ganėtinai vidutiniški. Johnny‘is Deppas eilinį kartą įrodė, kad moka dainuoti, bet jo vaidinamas vilkas labiau glumino, nei džiugino ar varė baimę. Vieną iš princų suvaidinęs Chrisas Pine‘as gana neblogai įsijautė į savo vaidmenį, bet jam daug geriau tinka vaidinti fantastiniuose ar veiksmo filmuose, kur galima matyti mažiau… perspaustos arogancijos.

Verdiktas

„Gilyn į mišką“ bando vienu ypu pristatyti bent penkias skirtingas brolių Grimų pasakas ir jam tai pavyksta visai gerai. Nuosekli istorija netrikdo, o leidžia lengvai keliauti pasakiškais keliais siekiant įvykdyti raganos skirtą užduotį. Ir nors aktorių vaidyba yra pusėtina, viską gelbsti aukštos klasės techninė pusė, gražios melodijos ir nuolat skambančios dainos. Tai išties gražus miuziklas, kuris kartais gali prailgti, bet bendras vaizdas niekaip nesugadinamas.

7.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Andrius / 2015 balandžio 26

    Man filmas asmeniškai patiko, bet kino salėje buvo iš viso 15 žmonių ir iš jos sugebėjo įšeiti 5 žmonės, kinui net nepasibaigus. Tos dainos iš pradžių gal buvo ir nieko, bet kino pabaigoje tikrai pradėjo atsibosti. Vieni žmonės kurie įšėjo, eidami nervavosi ir sakė nebeturi kantrybės čia būti.