Japonų režisierius Hirokazu Koreeda kino pasaulyje debiutavo jau pakankamai seniai – pirmasis jo filmas pasirodė dar 1991 m. Tačiau Vakarų pasauliui jo pavardė tapo žinoma tik po beveik dešimties metų, kai jo filmai buvo pristatyti tokiuose festivaliuose kaip Sen Sebastiano, Nanto trijų žemynų, Turino, Vankuverio, ir, galiausiai – pačiame prestižiškiausiaime Kanų kino festivalyje. Šio festivalio konkursinėje programoje H. Koreedos darbai dalyvauja nuo 2000 m. ir tai darė jau penkis kartus . Sėkmingiausiais galima laikyti 2013 m., kai jo filmas „Koks tėvas, toks ir sūnus“ buvo apdovanotas žiuri ir ekumeninės žiuri prizais. Tačiau H. Koreeda nelaužo tradicijos ir šiemet taip pat dalyvavo Kanų kino festivalyje su nauju darbu – itin šviesiu filmu „Mūsų mažoji sesutė“. Filmas iš Sen Sebastiano parsivežė publikos apdovanojimą.
Trys suaugusios seserys Koda – Sači (akt. Haruka Ayase), Jošino (akt. Masami Nagasawa) ir Čika (akt. Kaho) – kartu gyvena dideliame name, Kamakuroje. Sužinojusios apie tėvo, kuris seniai jas paliko ir sukūrė naują šeimą, mirtį, seserys nuvyksta į laidotuves. Sači, Jošino ir Čika sužino, kad turi dar vieną seserį – keturiolikmetę Suzu (akt. Suzu Hirose). Dabar, mirus tėvui, Suzu liko visai našlaitė – jos mama mirė prieš kelerius metus, tad mergaitė gyvena su pamote, su kuria jos santykiai nėra patys geriausi. Iš pradžių negalėdamos perlaužti susikaustymo, vėliau trys vyresniosios seserys taip susibendrauja su jaunėle, kad nusprendžia ją pasikviesti gyventi kartu. Ir visos netrunka pajusti, kiek daug šviesos ir harmonijos į jų gyvenimą įneša ši nuostabi mergaitė.
„Mūsų mažoji sesutė“ yra labai šiltas ir jaukus filmas. Čia svarbiausia bendravimas, seserų ryšys, bėgantis laikas ir iš kartos į kartą perduodamos šeimos tradicijos. Filmas vizualus ir malonus stebėti. Tai lėtas filmas, kuriame svarbiau ne veiksmas, o procesas, tęstinumas ir išsipildymas laike.
Be kita ko – tai labai japoniškas filmas, ir šis bruožas atsiskleidžia keliais aspektais. Visų pirma – gamta ir metų laikų kaita. Pavasarį čia žydi sakuros, vasarą rengiami piknikai su kimono ir fejerverkų šventė, rudenį skinamos slyvos. Kamakura – idealiai sutvarkytas miestas prie jūros, apsuptas kalnų ir gausus žalumos. Tokioje aplinkoje gyvena seserys, kartu dalydamosis kasdienius rūpesčius.
Kitas įdomus dalykas – japonų buitis. Namo interjeras, šeimos tradicijos, altorėliai, įprotis parėjus namo garsiai apie tai visiems pranešti, stalo etiketas ir valgymo kultūra. Visa tai prideda savotišką malonų prieskonį ir savotiškai gal net ir praplečia vakarietišką pasaulėvaizdį.
Ne be reikalo pirma buvo užsiminta apie maistą. Jis šiame filme yra itin svarbus. Toks svarbus, kad „Mūsų mažąją sesutę“ būtų galima netgi priskirti gastronominių filmų kategorijai. Valgymas čia – ne tik alkio malšinimas. Visų pirma – tai bendravimas, dalijimosi džiaugsmas, prisiminimai ir tradicijos. Dalijamasi ne tik maistu – kartu su juo perduodama patirtis, emocijos, išgyvenimai. Maisto gaminimas ir valgymas suartina. Maistas tampa savotiška jungtimi ne tik tarp seserų, bet ir tarp skirtingų kartų – o tokiu būdu primena brangius žmones. Viso to centre atsiduria slyvų vynas – ypatingas, ruošiamas pagal močiutės receptą iš slyvų, kurios jau kelinta karta skinamos nuo kieme augančio medžio.
Nors daugiausiai dėmesio skiriama būtent keturioms seserims, tačiau jos nėra izoliuotos nuo išorinio pasaulio ir jų bendravimas su kitais padeda atsiskleisti kiekvienos iš jų savitumui. Visos keturios yra skirtingos, galima sakyti, netgi atspindi tam tikrus tipažus. Vyriausioji Sači ligoninėje dirba medicinos seserimi, o namuose yra ta, kuri viskam vadovauja ir prisiima atsakomybę. Sači yra jautri, rimta, rami ir užjaučianti, nors pati yra šiek tiek melancholiška – gal todėl, kad santykiai su vyresniu vedusiu kolega nesiklosto taip, kaip jai norėtųsi. Jošino galima būtų laikyti Sači priešingybe – finansų srityje dirbančiai merginai nesvetimas potraukis madingiems drabužiams ir ji linkusi grietai pasinerti į meilės nuotykius. Dar kitokia yra Čika – ilgą laiką pati buvusi šeimos pagrandukė ji yra linksmuolė ir pokštininkė, tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais būna, po išoriniu linksmumu slepiasi ir jautri vidinė pusė. Čika dirba sporto prekių parduotuvėje ir visai neblogai sutaria su kolega. Jaunėlė Suzu, kurios atvykimas gyventi pas seseris ir tampa šio filmo pasakojimo centru, yra nepaprastai miela ir šviesi mergaitė. Ne pagal metus dvasiškai subrendusi, ji skleidžia šviesą ir ramybę. Suzu puikiai žaidžia futbolą, yra komunikabili ir greitai naujame mieste susiranda draugų. Nors per savo trumpą gyvenimą yra jau daug – ir gal net per daug – patyrusi, ji išlieka stipri ir negandoms neleidžia savęs sugniuždyti. Tačiau vis tik ir jos sieloje veriasi skaudžios žaizdos, kurias gali išgydyti tik laikas, bendravimas ir atvirumas.
„Mūsų mažoji sesutė“ sukurta pagal Akimi Yoshidos mangą. Tačiau scenarijus buvo kuriamas praktiškai čia ir dabar- tą pačią filmavimo dieną. O kai kurie aktoriai (pvz. Suzu Hirose) tik prieš pat filmavimą sužinodavo, apie ką bus scena. Aktorės režisieriaus sprendimu iš tiesų daug laiko praleido kartu – prieš pradedant filmavimą jos kurį laiką visos keturios pagyveno tame name, dalijosi buities darbais, gamino maistą. Gal dėl to visas filmas atrodo toks vientisas ir natūralus, o seserų ryšys – šiltas ir gyvas.
Bendras aktorių darbas vertintinas labai gerai. Visos keturios sugebėjo atskleisti savo personažų skirtybes, suteikti savitumo. Ypač džiugina jaunosios Suzu Hirose, vaidnančios svao bendravardę Suzu, vaidyba. Įdomus ir ekspresyvus Shinobu Otake, vaidinančios vyresniųjų Koda seserų mamą Mijoko, kuri taip pat kaip ir tėvas, paliko savo dukras, pasirodymas, įnešantis šiokio tokio chaoso ir ugnies antroje filmo dalyje. Vyriški personažai čia yra visiškai antraplaniai. Net ir tėvas, kuris yra labai svarbus, yra suvokiamas kaip buvimas, bet realaus pavidalo filme neįgyja.
Techniškai filmas yra pastatytas kokybiškai. Netrūksta besikeičiančios gamtos grožį fiksuojančių ir nepaprastai tvarkingo Kamakuros miesto kadrų. Dažnai personažai rodomi iš arti, tačiau stambiais kadrais nepiktnaudžiaujama, taip pat dažnokai pagrindinis aktorius, į kurį sutelkiamas kameros dėmesys rodomas „per kažką“ – dažniausiai pro kitų veikėjų petį. Puikus vaizdo ir garso montažas, garso takeliui parinkta subtili japoniška muzika.
„Mūsų mažoji sesutė“ – nepaprastai šiltas ir jaukus, gyvenimo džiaugsmo sklidinas filmas, apie šeimos santykius, bendravimą, laiko tėkmę, besikeičiančia gamtą ir perduodamas tradicijas. Filmas daug dėmesio skiria gamtos grožiui, kasdienei buičiai ir ypač – valgymo kultūrai ir maistui, kuris ne tik kas kartą vis glaudžiau sujungia seseris, bet ir kuria ryšį tarp kartų bei neleidžia užmiršti brangių žmonių. Tai lėtas filmas, kuriame svarbiau ne veiksmas, o tapimas, procesas, o ne rezultatas. Tačiau jis yra vizualiai laba patrauklus, tad stebėti keturių sesučių kasdienį gyvenimą nė kiek nepabosta.
