Nenuostabu, kad broliai Coenai kuria išskirtinius filmus. Vienus geresnius, vienus blogesnius, tačiau bet kuris jų yra kažkuo išskirtinis. Galbūt dėl keistų istorijų, gal dėl didelio polinkio smurtui, o gal tiesiog dėl įspūdingų ir labai prasmingų dialogų, žaidžiančių su žiūrovų protais. Visi šie aspektai apsijungia vos keliuose Ethano ir Joelio Coenų filmuose ir vienas jų – „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.
Turinys
Atokiame Teksaso miestelyje gyvenantis Liuvelinas Mosas medžiodamas netikėtai aptinka kelių narkotikų pardavėjų kūnus, kurie savo nesutarimus išsprendė šūviais. Vietoj to, kad apie tai praneštų policijai, Mosas tiesiog nusprendžia pasidaryti sau dovaną ir pasiimti rastus du milijonus dolerių. Toks sprendimas padaro jį taikiniu psichopatui žudikui Antonui Čigurui. Pastarasis siekdamas tikslo žudo visus, kurie tik bando jam pasipriešinti ar stoja jo kelyje, įskaitant net ir darbdavį. Ir nors Mosas stengiasi atitrūkti ir būti bent žingsniu priekyje, kraujo pėdsakas tampa vis ilgesnis, o žudikas vis labiau artėja.
Galiu drąsiai teigti – jei esat Coenų darbo gerbėjas – šis filmas bus tikrai tobulas pasirinkimas. Ne be reikalo juosta pelnė net 4 Oskarus. Ir jie pelnyti praktiškai visose pagrindinėse kategorijose – geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausias scenarijus ir geriausias antraplanis aktorius. Prie pastarojo dar sugrįšim, bet visa kita – tikrai puiku. Šįkart režisieriai tikrai nepasikuklino ir sukūrė tiesiog iš niekur įtampą keliantį darbą.
Filmo scenarijus yra labai gerai apgalvotas. Ir nors siužetinė linija plėtojama lėtai, veiksmo praktiškai nėra, o istorija yra sena kaip Žemė, viskas susukama taip, jog sunkiai įmanoma atitraukti akis nuo ekrano. Kaip jau minėjau, istorijos dėstymas yra tikrai lėtas. Niekur neskubama, bet žiūrovams suteikiama proga pažinti veikėjus. Jų gyvenimo būdą, troškimus, baimes, o kai kurių – kas juos veda. Ir kai jau galiausiai imame pažinti herojus, jie pajuda iš pradinio taško, persikelia į naujas aplinkas ir mes vėl imame su jais pažindintis, tik jau kitoje terpėje, kitose situacijose. Filmas yra lyg nesiliaujantis pažinimo procesas.
Kalbant apie pačius veikėjus, jie yra tikrai įspūdingai perteikti. Neabejotinai, filmo žvaigžde tampa ne pagrindinis Mosas, o absoliutus psichopatas žudikas Antonas. Šukuosena, tuščias veidas, balso tembras, jokių emocijų ir juodos akys. Net judesiai yra tokie, kurie sugeba sukelti sumišimą kiekvienam žmogui. Kiekvienas jo ištartas sakinys veda link vieno ir kiekviena diskusija, kurių, beje, yra labai mažai, pasibaigia tuo pačiu. Tai labai gąsdinančio žmogaus portretas, kurį šiuolaikiniame kine sunkiai išvysi. Paprastai blogiuką galima atskirti iš randų, griežto žandikaulio ar pašiauštų plaukų, o šioje juostoje viską diktuoja šaltas elgesys ir jokios emocijos nerodantis veidas.
Tačiau tai nereiškia, kad kiti veikėjai pavaizduoti labai blogiau. Taip, jie tikrai nublanksta prieš šaltakraujį žudiką, tačiau pats Mosas atrodo sunkiai suprantamas žmogus. Viena vertus – jis dėl savo artimųjų gerovės besirūpinantis asmuo, iš kitos pusės – tikras gobšuolis, pasirengęs net mirti dėl lagamino pinigų. Na, ir dar vienas akį užkabinantis veikėjas – mažos Teksaso apygardos šerifas Edas Tomas, kurį perprasti yra dar sudėtingiau. Jis lyg ir geras savo darbe, tačiau artėjant pensijai jis vis mažiau suka galvą dėl darbų, vis ieško būdų, kaip nusimuilinti nuo bendravimo su Kovos su narkotikais biuru dėl masinės žmogžudystės ir vis didėjančio lavonų kalno po Antono pasirodymo.
Filme skiriama daug dėmesio įvairiausioms detalėms. Tiesiog pačioms smulkmenoms, kurios iš esmės kaip ir nebūtų reikalingos, tačiau šios juostos kontekste, net į sieną atsimušusios spynos palikta žymė turi pridedamąją vertę. Ir tai labai stebina viso filmo metu. Viskas šiame filme yra svarbu. Net atspindys spynos viduje (kitaip neįsivaizduoju, kaip išsireikšti), sugeba sukelti sunkiai suvokiamą įtampą, kai realiai niekas net nevyksta. Tai tikrai yra aukščiausio lygio darbas.
Techninė pusė
Nors filmo garso takeliu rūpinosi gerai žinomas kompozitorius Carteris Burwellas, kūręs garso takelius filmams „Fargo“, „Tikras išbandymas“, „Briugėje“ ir kitiems, šįkart jo darbo tiesiog nepastebėjau. Ir šiuo atveju net sunku pasakyti, ar tai gerai, ar ne. Pagrinde todėl, kad visas filmas taip įtraukė, kad girdėjos tik aplinkos garsai ir kalbantys žmonės. Esu beveik tikras, kad garso takelis iš esmės neegzistavo. O gal? Pirmą kartą nutinka taip, kad tiesiog nėra ką apie tai pasakyt.
Kinematografija filme yra labai aukštame lygyje. Kiekviena scena yra pateikiama vis kitaip. Būtent kinematografo dėka tam tikros scenos sugeba sukelti beprotišką įtampą. Tokią, kuri net ima spausti galvą. Galbūt tai ir juokingai skamba, bet tam labai tylus Antono žingsniai stebint jo kojas ir oro baliono žemesnę pusę kelia daugiau įtampos, nei bendri planai. Vaizdo ir garso montažas tikrai yra nepriekaištingas.
Aktoriai
Šio filmo vienvaldis valdovas – Javieras Bardemas. Ir čia net nebėra ką daugiau pridurti. Tobuliau suvaidinti nieko nebijantį ir nieko kito kaip tikslą nematantį žudiką nesugebėtų niekas. Net sunku įvardinti, kada kas buvo palikęs tokį stiprų įspūdį. Tai yra aukščiausio lygio pasirodymas, kuris ir buvo atitinkamai įvertintas – auksine Oskaro statulėle.
Jo kompanionai filme buvo Joshas Brolinas ir Tommy Lee Jonesas. Abu jie labai gera atliko savo vaidmenis. Išties, tai tikrai labai geri aktorių darbai, kuriuos stebėti yra tiesiog malonumas. Jie kiekvieną savo veikėjų pritraukia prie žmogiškų problemų, galbūt net nuodėmių, kurias mes visi atliekame ir pasinaudojame mažytėmis progomis, jei tik jos išpuola. Ir kartais net iškyla mintis, ar patys nesielgtume taip, kaip elgiasi jie. Ir net neabejoju, kad tikrai taip. Tiek J. Brolinas, tiek T. Lee Jonesas sugebėjo perteikti savo veikėjų charakterius, vidines savybes ir privertė žiūrovą patikėti, jog tokie žmonės tikrai kažkur egzistuoja, tad dėl to galima tik pasidžiaugti.
Filme taip pat, nors ir trumpai, buvo galima išvysti Woody Harrelsoną, Garretą Dillahuntą, Kelly McDonald, Tess Harper, Beth Grant, tačiau daugiau ar mažiau beveik visas dėmesys buvo skiriamas pagrindinei trijulei.
Verdiktas
„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ sugeba stebinti visą rodymo laiką. Lėtu tempu ir pagrinde dialogais vystoma istorija vietomis taip pakelia įtampą, kad dvi rodymo valandos ištirpsta. Nepriekaištinga perteikti dialogai, lengvai vystoma istorija ir aukščiausio lygio vaidybą filmą pakelia į geriausiųjų sąrašus ir palieka tik vieną mintį – kaip neužsirauti ant tokio žudiko?
