Lietuvoje „Užversti bobutę“ buvo rodomas Snobo kino rubrikoje, kartu su kitu elitiniu kinu. Nieko neįprasto broliams Coenams, kurių kūriniai dažnai iškart keliauja į prestižinių filmų festivalius (šio premjera įvyko Kanuose). Tačiau priešingai nei kiti jų filmai, šis yra kitoks. Ir daugiausiai kitoks nes yra velniškai nuobodus.
Su kuo čia turime reikalą?
Tai sėkmingos 1955-ųjų Britų juodosios komedijos perdirbinys apie grupę nusikaltėlių, vedamą beveik visą garso takelį savo kalbomis užpildančio Goldvaito Diginso Doro (Tomas Hanksas). Apsimetę muzikantais jie išsinuomoja kambarį dievobaimingos senutės namuose. Jis, aišku, pasirinktas ne atsitiktinai, iš ten bus pasiekiamas kazino seifas, kurio turinio jie ir vaikosi.
Filme matome pakankamai ryškias žvaigždes: aišku Tomas Hanksas („Gelbstint eilinį Rajaną / Saving Private Ryan“, „Forestas Gampas“), J.K. Simmonsas („Atkirtis / Whiplash“), Marlonas Wayansas („Rekviem svajonei / Requiem for a Dream“) ir dar ne vienas ekrane anksčiau matytas veidas. Pati vaidyba šiaip jau nebloga, bet problema kyla iš to, ką aktoriai vaidina.
Visi veikėjai yra skausmingai akivaizdūs stereotipai. Bandau prisiminti, kokiame nesename filme toks stereotipų naudojimas suveikė į naudą, bet jei atmetame filmus vaikams – negaliu. Nieko stebėtino, kad originalo laikais tikusi formulė jau seniai nebeveikia, stebėtina tik tai, kad kuriant šį filmą ji nebuvo pakeista.
Kaip užsiminiau anksčiau, pagrindinis veikėjas kalba beveik nepaliaujamai ir kalba bet ką. Dialogas po dialogo nieko naujo neišgirstame, atrodo, kad režisieriai remiasi daugiau veikėjų neįprastumu, nei jų žodžių suteikiamais kontekstais. Tik gaila, kad jų neįprastumas yra visai nežavintis, o greičiau erzinantis. Jei turite tą draugą, kuris tauškia niekus be perstojo, net kai visi seniai jo nebeklauso, tai atskirsite, kad toks vaidmuo šįkart kliuvo Tomui Hanksui.
Kažkas ne taip yra ne tik su juo, kitas gaujos narys yra ten tik tam, kad kartas nuo karto padarytų triuką, paslėpdamas degančią cigaretę burnoje. O J.K. Simmonso personažui kliuvo labiausiai erzinanti savybė iš visų – užkietėjusių vidurių sindromas. Gal sakysite vardinu nereikšmingus dalykus, tačiau šios veikėjų savybės yra bene vienintelės patikėtos jiems ir, kas blogiausia, jos yra tos detalės, kuriomis kūrėjai remiasi svarbiausiuose filmo momentuose ir stato istoriją aplink jas.
Tokie nuolat besikartojantys juokeliai, plius jau minėti lengvai perskaitomi stereotipai kaip koks pernelyg informatyvus filmo pristatomasis klipas sugadina visas staigmenas, kurias ir nenorėdamas atspėji iš anksto. Sunku pasakyti, ar režisieriai siekė taip perteikti situacijos absurdiškumą, o gal suteikti filmui lengvumo. Kad ir koks buvo sumanymas, šįkart jis nepasiteisino.
Na ar tikrai taip blogai?
Visgi kai jau supranti, kad į veikėjus kreipti dėmesio neverta, gali pastebėti porą įdomesnių sumanymų. Pavyzdžiui filmo pavadinimas, kuris kūrėjams leidžia žaisti su žiūrovų lūkesčiais ir kartas nuo karto paklaidina stebėtoją. Arba arčiau filmo galo dažnai pasikartojanti lokacija, dar iliustruota ir tinkamu garso takelio panaudojimu, grąžina tą realybės keistumo jausmą, kuris yra toks stiprus žiūrint kitus brolių filmus.
Na ir aišku dar yra ekspresyviausias filmo veikėjas – garso takelis. Krikščioniška gospelo muzika skamba per visą filmą ir padeda suprasti, kur vyksta veiksmas ir kokioje atmosferoje gyvena veikėjai.
Tai tikriausiai žiūrėti neverta?
Įprastai apie tokio kalibro kino kūrėjų darbą negali vienareikšmiškai sakyti, jog jis prastas… Nebent kalba eina apie „Užversti bobutę“. Tai filmas tikrai ne visiems, su savo istorija jis žengia į tą pačią teritoriją kaip, „Vagišiai / Snatch“, „Miestas / The Town“, „Oušeno vienuoliktukas / Ocean‘s Eleven”, kurie visi yra nepalyginamai įdomesni tokio žanro filmai.
Visgi yra vienas aspektas, dėl kurio gali būti verta išsėdėti tas dvi valandas. Įsivaizduokite, kad filmas yra neįdomi paskaita. Taip, tuo metu atrodo, kad švaistai savo laiką, tačiau kaip tautosaka byloja: ką sužinosi, ant pečių nenešiosi. O sužinosi, kad geri filmai nėra tik įgimto genialumo pasekmė, o yra ilgos karjeros rezultatas. Žiūrėdami „Užversti bobutę“ pamatysite tuos pačius elementus, kaip ir tolesniuose jų filmuose, tik ten jie jau rafinuoti, subtilūs ir netikėti. Siūlau į šį darbą žiūrėti, kaip į vieną iš brolių Coenų žingsnių, kuris nuvedė juos ten, kur jie yra dabar, kur jie kuria vieną puikų filmą po kito.
