Iki savo pilno metro debiuto kine, būsimos „DC“ komiksų visatos režisierius Zackas Snyderis kūrė žymiųjų kompanijų reklaminius klipus, muzikinius klipus ir dar trumpametražius filmukus, kuriais jis galiausiai atkreipė studijos „Universal“ prodiuserių dėmesį. „Universal“ atstovai jam pasiūlė prisidėti prie 2003 metais ruošiamų žymiojo 1978 m. klasikinio siaubo filmo „Numirėlių aušra“ perdirbinio darbų ir tapti filmo režisieriumi. Be jokių dvejonių, režisierius sutiko imtis šios gana atsakingos misijos ir jau 2004 metais pristatė savo debiutinį darbą kine.
Su savo pirmuoju darbu Zackas Snyderis įrodė, jog yra labai talentingas kino vizionerius. Jo dėka į kino ekranus buvo sugražintas zombių temos populiarumas, o tiksliau, rimtas šios temos pateikimas kine. Visgi 2002 metais buvo pristatyti ir „Absoliutus blogis“ su „28 dienos po…“, tačiau būtent Zacko Snyderio įdirbis galutinai sugrąžino populiarumą šio siaubo žanro atšakai ir kartu įrodė, jog perdirbiniai gali būti geresni už pirmtakus.
Kūrinio vidus
Debiutinis režisieriaus filmas parodo standartinę išgyvenimo filmų temos schemą, kai žmonės bando išlikti gyvi kovodami su tam tikra anomalija. Filmo rodymo metu susipažįstame su grupele žmonių, išgyvenusia nuo sunkiai paaiškinamos epidemijos, kuri dalį jų pavertė į gyvus numirėlius, o tie, kas išgyveno, bando visais įmanomais būdais kovoti su užkrėstaisiais. Lyg ir daug kartų matytas scenarijus, tiesa? Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Besislepiantys prekybos centre žmonės leidžia žiūrovams ne tik išgyventi tikrą siaubą, tačiau dar ir susipažinti su ganėtinai svarbiomis socialinio pobūdžio problemomis.
Filmo rodymo principas ganėtinai lėtas, tačiau to ir buvo siekiama pristatant geriausiomis zombių filmų tradicijomis pagardintą darbą. Juostos metu netikėtumai ir išties kraupiai atrodantys vaizdai pasireiškia tada, kai mažiausiai to tikiesi. Tas leidžia peržiūros metu patirti tikrą adrenaliną, na, o pati kraupiai nuteikianti įtampa nenuslūgsta iki pat filmo galo. Veiksmas ir siaubo elementai subalansuoti atsakingai, nei vienas iš šių svarbių šio zombių filmo kozirių nenurungia vienas kito. Bet, kaip ir buvau rašęs anksčiau, veiksmas vystosi iš lėto, kol ateina metas finaliniam mūšiui, arba net tiksliau – susidūrimui. Galima pasakyti, jog finalinė scena yra viena iš pačių kiečiausių scenų, kurias galima buvo pamatyti tokio pobūdžio filmuose. Ir netgi veiksmo filmuose.
Tačiau tai tik veiksmas, o reali ir labai svarbi filmo mintis slypi giliau. Filmo rodymo metu parodomas grupelės žmonių požiūris į susiklosčiusią situaciją ir į kitus išlikusius gyvus žmonės. Zombiai – tik foninis blogis, kurį užgožia daugumos žmonių žiaurumas ir jų abejingumas kitiems. Todėl visos juostos rodymo metu mes matome šių žmonių reakcijas į įvairiausius gyvenimiškus sprendimus, galinčius išgelbėti arba atimti kitam gyvybę. Kaip ir gyvenime. Užtat dėl tokio požiūrio į veikėjus scenaristai pateikė žiūrovams malonią staigmeną – išskirtinumą. Nei vienas filmo herojus nenusibodo, kiekvienas savaip įdomus ir svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis atsiskleisdavo. O čia dar ir zombių apokalipsė už durų.
Toks rimtas požiūris į zombių temą be jokių abejonių dar ilgai išliks atmintyje, nes po šios juostos pasirodymo vos tik keliems filmams pavyko pasiekti panašų lygį. Na, o pats filmas yra vienas stipriausių režisieriaus karjeros darbų ir vienas įdomiausių debiutų kine.
Techninė juostos pusė
Iš techninių filmo sprendimų galima paminėti puikų garso takelį. Filme groja ir Johnny Casho daina „The Man Comes Around“, ir Tree Adamso „Don‘t Worry, Be Happy“ ir net grupės Disturbed hitas „Down With the Sickness“. Muzika puikiai papildo ir vaizdą, kuriuo meistriškai dalijasi kino operatorius Matthew F. Leonettis. Tai puikus kameros darbas, kuris peržiūros metu sukuria itin kraupų vaizdą ir perteikia visą kuriamą įtampą taip, lyg mes patys atsidurtume filmo veiksmo epicentre. Na, o dar tas kruvinų scenų detalizavimas ir staigumas… Tobula.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į itin kokybiška grimą bei dekoracijas, kurios suteikia autentiškų senų zombių filmų atmosferą. Garsas ir jo montažas prideda ne ką mažiau kraupios atmosferos, kuri nesikeičia iki pat juostos finalinių titrų. Be to, vaizdas ir istorijos pateikimas labai vientisas, todėl filmą itin malonu žiūrėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Debiutinėje Zacko Snyderio juostoje nusifilmavo nemažai žinomų Holivudinių veidų, kurie, deja, dabar vaidina B kategorijos filmuose. Tačiau, ne apie tai dabar kalba. Tiek Vingas Rhamesas, tiek Mekhi Phifer susidorojoa su savo vaidinamais personažais be jokių priekaištų. Smagu į juos žiūrėti ekrane. Būtent jų pasirodymą galima laikyti verčiausiu juostos aktorių kolektyvo akcentu.
Taip pat filme suvaidino Kevinas Zegersas, Michaelas Kelly‘is, Lindy Booth, Jane Eastwood, Ty Burrellis, Jake‘as Weberis, Sarah Polley ir kt.
Verdiktas
„Numirėlių aušra“ – puikus Zacko Snyderio debiutas pilnametražiame kine ir vienas iš įspūdingiausių zombių apokalipsės filmų, kurį tik galima pamatyti. Juosta žavi ne vien savo kraupiai atrodančia atmosfera, brutaliu veiksmu, įdomiais personažais ir bauginančia įtampa, bet dar ir nuostabiai parašytu scenarijumi, kurio viduje slepiasi socialinio pobūdžio temos nagrinėjimas.
