Kino istorijoje Coenai bus minimi dėl daugelio dalykų, bet tikrojo George‘o Clooney talento atradimas – vaidinti kvailai besišypsantį ir protingesniu nei iš tikrųjų besidedantį sukčių – visada bus tarp svarbiausiųjų.
G. Clooney ir Coenų draugystė prasidėjo viename geriausių brolių filmų „O, broli, kur tu?“ ir aktoriaus talentai 2003-iaisiais buvo perkelti į romantinę komediją „Nepakeliamas žiaurumas“, kurią, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelis G. Clooney ir gelbėjo. Filmas, kuriame aktorius įkūnija skyrybų advokatą Mailsą, įsiveliantį į bylą su turtuolius mėgstančia Merilin (akt. Catherine Zeta-Jones), yra vienas silpnesnių Coenų kūrinių, kuriam G. Clooney kvailiojimas padėjo itin stipriai.
Pasakyti, dėl ko „Nepakeliamas žiaurumas“ neveikia, sunku. Tiesiog žiūrint filmą neapleidžia jausmas, kad kažkas kopijuoja sėkmingesnius Coenų kūrinius, panašiai kaip kas antras veiksmo filmų režisierius galvoja, kad viską reikia daryti kaip Quentinas Tarantino, net jeigu taip smagiai taškytis krauju daugiau nemoka niekas.
„Nepakeliamo žiaurumo“ scenarijus iš pradžių buvo parašytas Roberto Ramsey ir Matthew Stone‘o, kas gali kelti problemų Joeliui ir Ethanui Coenams, anksčiau pratusiems režisuoti tik savo originalius scenarijus. Net jeigu galima neabejoti, kad Coenai kardinaliai pakeitė scenarijų, vis tiek nesunku pajausti, kad filmas tėra jų stiliaus imitacija. Dialogai yra, kaip įprasta, pripildyti absurdo ir keistų žodžių bei analogijų, kurie yra stipriausi Coenų komedijų ginklai, ir visgi jiems pakiša koją faktas, kad kone visi veikėjai (galbūt išskyrus Mailsą) yra klaikiai paviršutiniški, tik sakantys juokingus dalykus, bet patys nesantys juokingi. Net jeigu filmas yra pripildytas komedijos veteranų, kai scenaristai atsisako aiškiai apibrėžti veikėjus, net ir aktoriams sunku gelbėti situaciją.
Filmas, tiesa, nėra visiškai tragiškas – tiesiog jį kuria itin aukštus standartus užsitarnavę žmonės, todėl standartai natūraliai yra aukštesni. „Nepakeliamas žiaurumas“ vis tiek sugeba sukurti scenų, kurios yra tarp linksmiausių ir žymiausių Coenų sukurtų epizodų. Ilgai trunkanti scena teismo salėje, kurioje Mailsas į laisvę paleidžia visą savo žavingumą ir parodo, dėl ko yra taip gerbiamas advokatas, yra kertinė filmo dalis. Pripildyta ir absurdo, ir rimtų pasekmių, ta scena atrodo kaip tobulas įprasminimas visko, ką režisieriai veikiausiai norėjo padaryti viso filmo metu, kartu su linksmais veikėjais ir greitais dialogais. Tas epizodas, tiesa, yra pastebimai geresnis nei likęs filmas, kas gali išmušti iš ritmo, nors scenos linksmumas tai atperka.
Kur kas didesnę grėsmę filmo ritmui kelia pati jo struktūra. Vėlgi, žiūrint į ankstesnius kūrėjų darbus galima nuspėti, kad „Nepakeliamas žiaurumas“ nebus apibrėžiamas kaip vieno žanro atstovas. Filmą galima apibūdinti kaip romantinę komediją, tačiau joje yra ir trilerio elementų, ir šiek tiek mistikos, būdingos Coenų dramoms, todėl toks žanrų skirtingumas nėra didelis siurprizas.
Bėda ta, kad tie žanrai neina išvien. Filmas atrodo kaip sukapotas, kurį laiką besitęsiantis kaip komedija, vėliau surimtėjantis ir siekiantis, kad žiūrovai gailėtųsi į bėdas pakliūnančių žmonių, o vėliau ir vėl visiškai atsipalaiduojantis. Toks nepastovumas negali padėti jokiam filmui, o šioje situacijoje kenkia ir paviršutiniški veikėjai, į kuriuos rimtai negalima žiūrėti nei vienoje situacijoje, dėl ko tragiškos scenos niekad neatrodo nei tragiškai, nei linksmai, ir filmas tiesiog pakimba ore.
Todėl teiginys, kad G. Clooney gelbėja visą filmą, nėra melagingas. Jis kažkokiu būdu vienija visas scenas, sugebantis vaidinti ir naivuolį, ir viliotoją, ir sumanų advokatą prisitaikydamas prie kiekvienos situacijos. Jo (ar jo veikėjo) kvailiojimas ekrane matosi iškart, juolab kad filme daugiau nėra tokio kalibro aktorių, galinčių įtikinamai suvaidinti komedijos veikėjus. C. Zeta-Jones vizualiai su G. Clooney dera kone tobulai, tačiau komedija nėra jos pagrindinis variklis, dėl ko aktorė dažnai yra užgožiama ir retai įtikina, kad jos veikėja išties yra tokia sumani ir sukta, kokia ją nori paversti filmas. Kiti aktoriai, tokie kaip Billy Bobas Thorntonas ar Jonathanas Hadary, epizodiniuose vaidmenyse pasirodo efektingai, tačiau vėlgi, jie sunkiai telpa į bendrą filmo kontekstą ir atrodo labiau kaip linksmos idėjos nei tikrai istorijai padedantys veikėjai.
„Nepakeliamas žiaurumas“ veikiausiai nukentėjo dėl to, kad tai buvo pirmasis nevisiškai originalus Coenų filmas, atrodantis labiau kaip tradicinių jų filmų kopija nei originalus produktas. Nepadėjo ir tai, kad filmas buvo kur kas labiau nukreiptas į plačiąją auditoriją nei kiti jų kūriniai, dar kartą įrodęs, kad romantinės komedijos žanro tinkamai negali įgyvendinti net ir geriausi šių dienų režisieriai.
