MĖNESIO REŽISIERIUS. Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai

Raiders of the Lost Ark

1981 metais, jau pasižymėjęs kino istorijoje su 1975 metais pasirodžiusiu „Nasrų“ filmu, jaunasis kino vunderkindas Stevenas Spielbergas pristatė visam pasauliui patį įkoniškiausią visų laikų archeologą ir nuotykių ieškotoją – Indianą Džounsą. Jis tą padarė kartu su savo bičiuliu, žymiuoju „Žvaigždžių karų“ tėvų George‘u Lucasu, kuris parašė scenarijų hitu tapusiam nuotykių filmui. Naujovišką ir visiškai nestandartiniu būdu papasakotą istoriją pastebėjo ir JAV kino meno ir mokslo akademija, kuri šiam filmui skyrė penkias Oskaro statulėles iš devynių galimų nominacijų. Taigi, praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžia prasidėjo galingai, su ikoniškais personažais ir ne ką mažiau kultiniais filmais.

Filmo veiksmas, kaip ir pridera tokio pobūdžio filmams, vyksta keliuose žemynuose. Stevenas Spielbergas labai kruopščiai sudėliojo visus svarbiausius akcentus, kurie buvo būdingi rodomoms vietovėms, o tuo labiau, pačiam laikotarpiui. Juostos peržiūros metu žiūrovas perkeliamas į 1936 metus – į tą laikotarpį, kai buvo susikūręs Trečiasis Reichas, o Adolfas Hitleris jau buvo įgavęs nemažai valdžios. Būtent Adolfo Hitlerio kariai ir laipsniu aukščiau stovintys karininkai tampa Indianos Džounso galvos skausmu. Tiek jis, tiek naciai ieško svarbiausios žmonijos istorijoje relikvijos – Sandoros skrynios.

Iš pirmo žvilgsnio, toks siužetas šiuolaikiniam žiūrovui atrodys šiek tiek banalus, o galbūt net ir pernelyg kičinis, tačiau kai 1981 metais įvyko filmo premjera, tai buvo dar neregėtas ir unikalus reiškinys. Stevenas Spielbergas su savo juosta atidavė ne tik duoklę seniems nuotykių filmams kaip „Kapitonas Bladas“, „Žmogus, kuris taps karaliumi“, „King Kongas“ ar „Benas Huras“, tačiau pasiekė naują lygį nuotykių žanre tuo pačiu išvesdamas jį į ateitį. Nenuostabu, kad kiti kino kūrėjai bandė atkartoti „Indiana Džounso ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojų“ sėkmę, tik, deja, jiems nepavyko pasiekti tokio rezultato. Įdomiausia, jog Stevenas Spielbergas su šia juosta įrodė, jog net ir turint 18 mln. dolerių galima sukurti tikrą žanro šedevrą, į kurį eis masės. Būtent taip ir įvyko. Žiūrovai 18 mln. dolerių kainavusiam filmui atnešė beveik 400 mln. dolerių.

Beveik per dvi rodymo valandas nuodugniai susipažįstame su pagrindiniu istorijos kalviu, daktaru Džounsu, kurio šmaikštus ir šiek tiek arogantiškas požiūris į tam tikrus dalykus priverčia ne kartą nusišypsoti. Ir ne, tai nėra banalūs ir klišėmis apipinti juokeliai. Viskas natūralu, originalu ir harmoningai suderinta prie rodomo veiksmo ir siužetinės linijos eigos. Filme taip pat žavi ir antraplaniai herojai, kurie nenusileidžia daktarui Džounsui. Šarmu spinduliuoja tiek Indiana Džounso meilės objektas Marion Ravenvud, tiek jo paslaptingasis bičiulis Salahas, tiek ir juostos antagonistas Arnoldas Tohas. Kas dar būdinga šiam filmui, jeigu jau kalbame apie personažus, tai tas, jog kiekvienas veikėjas turėjo charakterį ir charizmą. O to, deja, trūksta bežiūrint šiuolaikinius filmus, kurie negali pasižymėti stipriais personažais.

Prie gerai George‘o Lucaso parašyto scenarijaus ir nuostabios Steveno Spielbergo režisūros būtinai reikia pridėti ir genialų Johno Williamso filmui sukurtą garso takelį. Visur atpažįstama muzika tapo kanonu ir Indianos Džounso vizitine kortele. Net šiurpuliukai laksto, kai kokioje nors filmo scenoje išgirstame kokią nors J. Williamso sukurtą muzikinę kompoziciją. Ne mažiau malonumo suteikia ir vaizdo efektai, kurie 1981 metams buvo išties nuostabūs. Ką jau kalbėti apie juostos dekoracijas, grimą ir veikėjų kostiumus. Viskas kruopščiai paruošta. Garso montažas ir vaizdo montažas – be priekaištų. Taip pat be priekaištų ir operatoriaus darbas. Kameros dėka galime žavėtis puikiai pagautomis scenomis, gerai pateiktais panoraminiais vaizdais ir įspūdingai atrodančiomis veiksmo scenomis.

Žinoma, „Indiana Džounsas“ nebūtų toks kietas filmas, jeigu ne nuostabusis Harrisonas Fordas, kuris pasirodant šiam filmui jau buvo didelė žvaigždė Holivude ir jau turėjo sėkmingą kino frančizę. Iš vienos pusės, galima teigti, jog Indiana Džounso personažas, kurį Harrisonas Fordas įkūnijo, labai primena jo suvaidintą Haną Solo „Žvaigždžių karų“ epopėjoje. Iš kitos, tai turintis skirtingą žavesį ir charizmą personažas. Aktorius atidavė visą save šiam projektui, pats atlikinėjo visus triukus ir jo vaidyba buvo verta dėmesio. Jam į pagalbą atėjo Karen Allen, kuriai teko suvaidinti Marion Ravenvud personažą, o kartu, nešvaistant tokios progos besifilmuojant pas S. Spielbergą, tapti filmo režisieriaus mergina. Aktorė nepasižymėjo išskirtiniais gabumais, tačiau jos vaidyba netrikdė peržiūrai. Juostoje taip pat neblogą ir gana įsimintiną Salaho vaidmenį atliko Johnas Rhysas-Davisas. Filme taip pat žavėjo Paulas Freemanas, Ronaldas Lacey‘is ir Alfredas Molina.

„Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ – tobulas pavyzdys kaip turi atrodyti kokybiškas, lengvas, nuotaikingas ir kartu kietas nuotykių žanro filmas, kuriame netrūksta gero ir sodraus humoro, efektingo veiksmo, įdomios ir įtraukiančios istorijos bei charizmatiškų personažų.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles