Išvirkščias pasaulis

Mūsų dienų animacinius šedevrus beveik kas metus išleidžianti studija „Pixar“ po metų pertraukos nuo didžiojo ekrano pristato dar vieną puikų ir Oskarams paruoštą filmuką, kuris savo originaliu turiniu sugeba ne tik sužavėti žiūrovus, bet kartu ir emocionaliai nustebinti tiek didelį, tiek mažą kino mylėtoją.

Naująjį studijos pasididžiavimą sukūrė vienas žinomiausių „Pixar“ animatorių, Oskarą pelniusio filmuko „Aukštyn“ režisierius Pete‘as Dockeris. Jis taip pat laisvalaikiu dirba scenaristu tokiems animaciniams gardėsiams, kaip dvi „Žaislų istorijos“, „Monstrų biuras“ ir „Wall – E: Šiukšlių princo istorija“, tad dėl juostos kokybės nerimauti tikrai netenka, o ką jau kalbėti apie filmuko gilumą ir prasmę. Žinoma, susidoroti su savo darbu šį kartą Oskaro laureatui padėjo tokio mąsto filmų debiutantas, trumpametražių juostų režisierius Ronaldo De Carmenas, kuriam priklauso šio naujojo ir labai linksmo animacinio filmo istorija.

Apie ką mes čia…

Gyvenimu besidžiaugianti 11-metė mergaitė Railė vieną dieną persikrausto iš savo jaukių namų į kitą miestą, kuriame jos tėtis gavo naują darbą. Nors jai ir sunkiai sekasi priprasti prie naujovių, ji vis bando atrasti džiaugsmą mažiausiose smulkmenose, kad tik jos tėveliai būtų laimingi ir nesijaustų kalti dėl jos asmeninių bėdų. Tačiau jos nuotaikos svyravimai priklauso ne nuo jos pačios, o nuo penkių skirtingų nuotaikų, kurios kontroliuoja visą Railės gyvenimą. Tai – džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė ir pasišlykštėjimas. Iš dienos į dieną, penki bičiuliai Railės galvoje dirba, bet, vieną nelemtą vakarą, džiaugsmui nutinka nelaimė, dėl kurios mergaitės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis…

Kūrinio vidus

Pagaliau, į viso pasaulio kino ekranus ir vėl atkeliavo studijos „Pixar“ filmas. Tiesa pasakius, šiek tiek ir pasiilgome jų išradingos animacijos, ypač, kai paskutinis originalus produktas buvo 2012 metų juosta „Karališka drąsa“, pelniusi Oskarą už geriausią metų animacinį projektą. Taigi, „Pixarai“ sugrįžo, ir sugrįžo ganėtinai galingai, nes jų naujausias filmas ne tik tapo kol kas geriausiu šiais metais žanro projektu, bet kartu ir realiausiu pretendentu į JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus.

Iš pirmo žvilgsnio, filmo istorija yra ganėtina paprasta, tačiau įsigilinus į siužetinius vingius ir juostos kūrėjų idėjų išdėstymą, pastebime labai prasmingą ir tikrovišką situaciją, kurioje atsiduria kiekvienas iš mūsų, ir nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs žmogus. Mus valdo emocijos. Kai kurias mes sugebame suvaldyti, o kai kurių – ne, todėl mes ir tampame išskirtiniais, tampame įdomiais aplinkiniams.

Juostos siužetinės linijos metu atsiduriame vienuolikmetės galvoje ir matome, kaip veikia emocijos ir kas būtent priverčia žmogų priimti vienokį ar kitokį gyvenimišką sprendimą, dėl kurio, galbūt, jis vėliau gailėsis ir negalės sau atleisti už tai, ką padarė. Patraukliausiu iš visų nuotaikos apraiškų tampa Pyktis, kuris ne tik puikiai prajuokina publiką savo išdaigomis, bet ir teisingai pateikia argumentus, kodėl žmogus turi pykti ir kokioje situacijoje negalima apsieiti be pykčio. Žinoma, džiaugsmas mus moko gerai nusiteikti gyvenimui, tačiau kai kiekvieną dieną žmogui atsitinka kokia nors nelaimė, viskas griūva, tai net ir patys optimistiškiausi žmonės praranda džiaugsmo jausmą. Bet tai gana pozityvus veikėjas, kuris vaikus pamokins, kad ir kiekviena smulkmena turėtų priversti džiūgauti, nes tik patys laimingiausi būna tie žmonės, kurie moka džiaugtis dėl menkniekių. Taip pat gerai save parodo baimė. Gana juokingas personažas, kuris taip pat sugeba pamokslauti apie tai, kad pasaulis nėra toks geras, kaip mums atrodo, ir kad turėtume bijoti blogybių, kurias aptinkame už namų durų. Pasišlykštėjimas ir liūdesys labiausiai erzinantys herojai, kurie taip pat įneša nemažai gerų ir itin taiklių minčių apie žmogaus emocijų būseną, ir į juos žiūrint, pasidaro tikrai liūdna ir atgrasu.

Visų penkių nuotaikų svyravimo pateikimas kūrėjams pavyko, nes kiekvienoje scenoje pasirodžius šiems veikėjai, žiūrovas gali pajusti iš jų sklindančią aurą ir kartu su mergaite patirti tas nuotaikas, kurias reprezentuoja šie penki, galvoje gyvenantis herojai. Žinoma, penki nuotaikos keitikai pasirodo ir mamos su tėčio galvoje, todėl šiek tiek abiejų lyčių mąstymo stereotipų taip pat bus galima išvysti. Be to, filmo metu gvildenama dar ir kita tema. Tai šeimos vertybės ir jų svarba . Kiekvieno žmogaus artimieji turėtų rūpėti labiau už daiktus, už prabangą ir tuos dalykus, kuriuos galima įsigyti už pinigus. Šeimos, tėčio, mamos, brolio, sesers meilės ir jų pačių nesusipirksi.

Be svarbesnių juostos momentų, žiūrovas kviečiamas į puikią kelionę, turinčią daug nuotykių ir humoro, todėl liūdėti tikrai nereikės. Filme nėra buko humoro, todėl „Pakalikų“ gerbėjams galbūt teks šiek tiek nusivilti, tačiau tie, kuriems rūpi originalus, o nenuvalkiotas humoras, filme atras daug puikių vietų, kur galima iš visos širdies ne tik pasidžiaugti, bet ir gerai pakvatoti.

Techninė juostos pusė

Filmą lydi labai gera muzika. Ji ramina, suteikia peno apmąstymui ir kartu nuteikia mus į vieną įspūdingiausių nuotykių animacinėje „Pixar“ karalystėje. Taip pat pakeri ir pačios spalvos, jos leidžia pasijausti lyg pasakoje, o kiekvienos nuotaikos veikėjo pateikimas ir jo animacinis pavidalas sugeba perteikti visas jam būdingas emocijas. Margas ir didingas pasaulis, kuris yra mergaitės galvoje, tai dar vienas puikus studijos siurprizas animacijos gerbėjams.

Be gražaus animacinio apipavidalinimo, galima atkreipti dėmesį ir į puikų operatoriaus darbą, kurio dėka pasijaučiame lyg būtume spalvingoje karuselėje, nunešančioje mus į nežinomybę, į nuotaikingą kelionę po margą pasaulį. Vaizdo ir garso montažas be priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmuką teko žiūrėti anglų kalba, todėl su tokiu pasirinkimu žiūrovas nepraranda originalios juostos dvasiškumo. Ypač, kai pagrindinius personažus įkūnijo labai žinomi serialų ir komedijų aktoriai, o kas svarbiausiai, artimi draugai.

Pirmiausia, tai reikia padėkoti Billui Haderiui už jo puikų baimės įgarsinimą. Nuo jo nenutolsta ir pati serialo „Parkai ir poilsio zonos“ žvaigždė Amy Poehler, įgarsinusi džiaugsmą. Jos įkyrus balsas šiame animaciniame filme tiko kuo puikiausiai. Serialo „Ofisas“ aktorė Phyllis Smith savąjį balsą paskolino liūdesiui ir tai buvo puikus kūrėjų pasirinkimas. Lewisas Blackas, įgarsinęs pyktį, su savo vaidmeniu susidorojo tobulai. Juokingas ir kartu grėsmingas veikėjas. Na, o taip pat „Ofiso“ žvaigždė Mindy Kaling, pasigirdusi pasišlykštėjimo amplua.

Kiti aktoriai, kuriuos galima buvo girdėti filmo metu, tai Richardas Kindas, Diane Lane, Kyle‘as MacLachlanas ir Frankas Ozas. Visi jie savo veikėjus įgarsino puikiai.

Verdiktas

„Išvirkščias pasaulis“ – tai ne tik vienas geriausių visų laikų studijos „Pixar“ animacinių filmų, bet taip pat ir pats geriausiais šiais metais išleistas animacinis projektas, kuris nušluoja visus kitus pasirodžiusius filmukus ir turi didžiausius šansus pelnyti Oskarą. Šis filmas ne tik nuteikia linksmam pasivažinėjimui po vienuolikmetės galvą ir linksmam susipažinimui su penkiomis skirtingomis nuotaikomis, bet kartu jis tampa ir prasmingu kūriniu, pamokančiu apie šeimos svarbą kiekvienam žmogui, ypač vaikui, kurio gyvenimas dar tik prieš akis.