„Legenda atgimsta“
Unikalių ir žadą atimančių trumpametražių juostų apie pasaulio destrukciją režisierius Garethas Edwardas, 2010 metais išleidęs savo pirmą fantastinį ir kinuose parodytą filmą „Monstrai“ apie žmonijos utopinį gyvenimą siaubingų padarų apsuptyje, pristato ne ką mažiau intriguojantį ir vieną epiškiausių šiais metais pasirodančių kino projektų, kuris pilnavertiškai leidžia atgimti legendiniam Japonijos siaubūnui, daugiau nei šešiasdešimt metų keliančiam tikrą baimę fantastinio žanro gerbėjams.
Blokbasteriuose debiutuojantis kino kūrėjas kviečia į išties neužmirštamą pasakojimą apie neįtikėtino dydžio monstrą, sėjanti paniką ne tik Niujorko gatvėse, bet dar ir keliantį grėsmę visai žmonijai, kurios likimas pakimba ant labai plono plauko.
Apie ką mes čia…
Pavojingi eksperimentai ir žmonijos noras atrasti kažką naujo priveda prie negailestingų ir paniką sėjančių pasekmių. Per nelemtą atsitiktinumą, mokslininkai pažadina senovinį padarą, kuris savo fiziniais duomenimis ir nesuvaldoma galia gali privesti visą Žemės planetą prie žlugimo ribos. Susivieniję žmonės meta iššūkį šimtametriniam nenugalimam monstrui, kuris niokoja Niujorką.
Kūrinio vidus
Visi mes puikiai žinome ar bent jau girdėjome apie Godzilą. Daug literatūros, komiksų, filmų ir net animacijos sukurta apie šį gigantiško dydžio padarą. Pasižiūrėjus nuo pradžios iki galo šią naujausią juostą, galima pasakyti, jog joje kūrėjai pristato viską, kas buvo pateikta ankstesniuose šaltiniuose ir tai padaro iš filmo tikrą enciklopediją apie iš jūros išlindusį milžiną. Tai filmas paremtas senoviniais japonų darbais, kuriuos dabar žiūrint galima išspausti šypseną. Kaip bebūtų, Godzila yra tam tikras azijiečių King Kongas, kuris populiariajai kultūrai turėjo daug įtakos. Reikia padėkoti, jog kūrėjai šį prašmatniai atrodantį ir baimę keliantį filmą sukūrė iš pirminių šaltinių. Jis neturi nieko bendro su ta 1998 metu Rolando Emmericho pašaipa, kurioje nevykėlis Matthew Broderickas bandė išgelbėti pasaulį. Net baisu prisiminti tokį neskanų darbą, kuris kadaise sugebėjo ir neblogai užsidirbti.
Naujausiame filme pamatome visą Godzilos istoriją nuo pat atsiradimo, todėl žiūrovams šį kartą nereikės vartyti papildomų informacijos šaltinių apie šį padarą. Jau bežiūrint filmą bus galima plačiai sužinoti apie jo kilmę ir pačią atsiradimo esmę. Taip pat susipina ir dvejos kultūros – amerikietiška ir japoniška, todėl bendrame kontekste bus galima susipažinti su Godzila iš abejų barikadų pusių. Nors tai visgi Japonijos kultūrai priklausantis veikėjas, bet ir Amerikoje jis turi nemažą svarbą, todėl filmo siužetinės linijos eigoje pasimato puiki priešprieša. Pripažinkime – japonų pateikimas filme geresnis ir labiau suprantamas nei amerikiečių, kuriems tai vienas iš pramogų šaltinių. Prisiminus net kitus filmus, kaip pvz. „Nepaprastas žmogus voras“ ir kalbas apie Tokijo merą, parodo, jog tai yra vienas stipriausių masinės azijiečių popkultūros darinys. Neatsiejamu varikliu yra ir panikos pateikimas, parodomas iš kelių perspektyvų. Amerikietiškas nepaklusnumas ir jų pernelyg didelis pasitikėjimas savimi bei lindimas ten, kur nereikia, atveria labai tikrą šalies poziciją. Idiotiškas valdžios mastymas ir situacijos neįvertinimas priveda prie labai prastų pasekmių. Išties, filmo metu jaučiama baimė. Baimė dėl rytojaus. Nors šis puikiai išnarpliotas pasakojimas pateikiamas fantastinio žanro rėmuose, jis duoda peno apmastymui. O kas būtų, jeigu tai įvyktų? Ką daro žmonės su Žeme ją niokodami, kokius eksperimentus jie atlieka mums nežinant – visa tai pasekmės pavadinimu Godzila. Metaforiniai, tačiau realistišką kontekstą turintys vaizdai. Pasaulis žlunga nuo mūsų rankų.
Pats monstras ir jo pasirodymas filme unikalus ir grėsmingai nuteikiantis, jokio panašaus efekto nebuvo galima tikėtis, prisiminus senesnius filmus apie Godzilą, tačiau kūrėjai ir jų monstro pateikimas lenkia visus įmanomus lūkesčius. Didinga ir pati stambiausia Godzila, kokia tik buvo pasirodžiusi kino ekranuose. Taip pat scenaristai į filmą įneša didelę staigmeną – seniausių japonų filmų svarbiausią dalyvį – kitą pabaisą. Ką tokį? Tai reikia pamatyti savo akimis, tačiau po praeitų metų „Ugnies žiedo“ tendencija kurti filmus, kuriuose kalasi du siaubūnai, įsisiūbuoja. Efektingas ir legendinis monstrų susidūrimas, kurio metu pajaučiama visa filmo siužetinės linijos galia, atspindinti titulinio monstro privalumą ir poreikį žmonijai. Kartais priešas gali tapti geriausiu draugu – taip šį pabaisų susidūrimą interpretuoja režisierius. Kiti filmo veikėjai, kurie leidžia suvokti žmonijos trapumą, parodomi stereotipišku būdu. Kiekvienas pasirodančių mokslininkų, kariškių ar eilinių žmonių pateikiamas lyg socialinio pobūdžio dramoje, kurioje kiekvienas atspindi visuomenėje įtvirtintas normas. Žmonės tai blogis, kaltininkai, žmonės padaro didžiausią žalą planetai, todėl jie baudžiami galingesniais ir nesuvaldomais padarais, kaip šiuo atveju yra Godzila. Atsižvelgus į padaro reikšmę galima teigti ir tai, jog jis yra stichinė nelaimė ir Dievo bausmė tiems, kurie savo nuodėmėmis nusikalto prieš biblinį Kūrėją. Keistas jausmas, kai blokbasteryje galima atrasti ir stiprių filosofinių užuominų, o ne tik beprasmį ir gražiai pateiktą veiksmą.
Filmo laukia didelė finansinė sėkmė, todėl tikrai sulauksime pratęsimo, kurį lyg ir anonsuoja juostos pabaigoje. Tačiau labiausiai sužavi tas faktas, jog tai itin kokybiškai pastatytas filmas su nebanalia mintimi, kuris vertas didelių pajamų dėl kūrėjų pastangų mus pradžiuginti. Puiki pramoga, kurią vainikuoja vienintelis faktas – tai geriausias visų laikų darbas Godzilos tematika, pasirodęs didžiuosiuose kino ekranuose.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai – kažkas neįtikėtino. Tenka pripažinti tą faktą, jog pats monstras filme atrodė įspūdingiausiai. Aplink Godzilą pasirodančios foninės dekoracijos ir kompiuterių sukurti pastatai taip kompiuterizuoti, jog matėsi tiesiog plika akimi ir jei ne trimatė erdvė, tai filmas šiek tiek primintų kompiuterinio žaidimo grafiką. Filmo vaizdas ir jo konvertacija į 3D padėjo išgauti gilumą, kuris kartu sukūrė itin niūrų vaizdą. Iš geros pusės nemaloniai pateiktos pilkos ir nieko gero nežadančios scenos – vienas stipresnių filmo variklių, kuriame niekas nenuteikia optimistiškai. Dėl tokio efekto juostą galima pavadinti pačia tikroviškiausia iš visų iki šiol pasirodžiusių apie legendinį japonų monstrą.
Kameros darbas, ypač drebančio vaizdo efektas, sukuria dar didesnį tikroviškumą. Nesvarbu, kad daugeliui žmonių nepriimtinas toks filmavimo stilius, tačiau tam tikrose vietose jis būtinas. Būtent todėl pats monstras pateikiamas kaip paslaptingas galiūnas, griaunantis miestus. Kūrėjai palengva priartinama mus prie jo didybės. Tokiu būdu gauname intriguojančio pasakojimo manevrą, kuriame įmantrūs operatoriaus išvedžiojimai veiksmo scenose pateikiami kaip epinio pobūdžio kadrai, žavintys visą filmo rodymo laiką.
Muzikinė filmo palyda nuteikia taip gerai, kad prie rodomų baisių ir ne itin malonių scenų leidžiama pajusti tikrą baimę. Būtent kompozicijos sukuria gerą pamatą, kuriame žiūrovui leidžiama visą rodymo laiką sėdėti lyg ant adatų. Garso montažas stipriausiuose epizoduose dar labiau sustiprintas, todėl laisvai atsipūsti kino salės kėdėje ar šiek tiek atsipalaiduoti netenka. Jokio nuobodulio nesijaučia, vien tik adrenalinas, virstantis į nesuvaldoma nuostabą.
Juosta mums pristatoma iš labai įdomaus rakurso, todėl jos montažas pateikiamas šiek tiek painiai. Šiam filmui tai labai svarbu, nes jaučiamas nežinomybės faktorius ir jokio amerikietiško banalaus finalo net neužčiuopiama. Visas veiksmas ir pasakojimo principas priklauso nuo mūsų pačių įsijautimo į rodomą filmą, nes tai tikrai ne eilinis „šaudo, gaudo ir naikina“ fantastinio pobūdžio darbas, tai kažkas daugiau.
Aktorių kolektyvinis darbas
Stulbinantis aktorių kolektyvas yra dar vienas didelis juostos pliusas. Žinoma, ne visi aktoriai sugebėjo tinkamai atskleisti savo personažus, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas pačiai situacijai ir monstrui.
Aaronas Tayloras-Johnsonas po truputi auga kaip aktorius, galintis rodytis bet kokio žanro darbuose, nors vis vien jo veide matėsi „Ateini čia arba gauni į dūdą“ pagrindinio herojaus nepasitikėjimas. Personažas neblogas, vaidyba pakenčiama, tačiau jis negalėjo konkuruoti su antraplaniais kino vilkais, kuriems šis filmas buvo dar viena puiki karjeros pramoga.
Visų mylimo serialo „Bręstantis blogis“ pagrindinio vaidmens atlikėjas Bryanas Cranstonas pagaliau vėl grįžta į senas vėžias, kai ant jo galvos augo plaukai, o veido nepuošė barzdelė. Draminis ir labiausiai išvystytas filmo herojus, kuris vaidybiniais sugebėjimais perspjauna kiekvieną, net ir pačios Godzilos riaumojimą.
Vienas geriausių japonų aktorių, Kenas Watanabe, kuris paskutiniais metais vis rečiau pasirodo kino ekranuose, irgi gerai įkūnijo savo vaidinamą veikėją, tačiau, kaip bebūtų gaila, jam pritrūko ekraninio laiko parodyti visą savo meistriškumą. Tikėkimės, jog artimiausiu metu šis charizmatiškas Oskaro nominantas vėl galės mus džiuginti įvairiuose projektuose, o ne kartą per kelis metus pasirodys blokbasteriuose.
Elizabeth Olsen, Juliette Binoche, Sally Hawkins ir Davidas Strathairnas užpildė aktorinio kolektyvo spragas, tačiau iš jų visų labiausiai džiugu dėl prancūzės, kuriai, kaip ir Kenui, tai vienas iš retesnių pasirodymų kine per paskutinius metus. Visi šių aktorių pasirodymai šabloniniai, todėl jokio išskirtinumo, išskyrus pavardes ir jų žinomus veidus, nėra.
Verdiktas
„Godzila“ – tai geriausias visu laikų filmas apie legendinį japonų monstrą, prieš kurį visa žmonija atrodo kaip neišsivystęs skruzdėlynas. Nuostabių specialiųjų efektų ir trimatės erdvės, įsimintino ir niūraus konteksto, adrenalinu alsuojančio kameros darbo ir baimę keliančio pasakojimo dėka filmas vertas tik didžiausių kino ekranų, kuriuose bus įmanoma patirti visą šios įspūdingos juostos galią.
