„Eksperimentas“
Antrarūšių siaubo filmų prodiuseris ir scenaristas Johnas Pogue, kurio rankos prisilietė prie 2000 metų „Kaukolių“, 2010 metais iš karto į DVD leisto antro „Karantino“ bei padėjo „Greitiems ir įsiutusiems“ išvysti dienos šviesą, pristato savo antrą pilnametražį režisūrinį darbą, kuriuo režisierius debiutuoja plačiuose kino vandenyse.
Ne itin gerus filmus statantis kino kūrėjas kviečia į dar vieną „tikrais įvykiais“ paremtą pasakojimą, kuriame piktos dvasios visais įmanomais būdais bandys prasibrauti į gyvųjų pasaulį.
Apie ką mes čia…
Profesorius Džosepas Koplandas su savo geriausiais studentais atlieka ne itin teisėtus eksperimentus su viena paciente, tačiau jų darbas trunka ne ilgai. Testų metu jie išsikviečia nežinomas jėgas iš anapus, kurios persikūnija į testuojama merginą. Prasideda tikras košmaras, nes dvasios, kurios užvalgo pacientę, nori tik vieno – daugiau aukų.
Kūrinio vidus
Su kiekvienu naujo siaubo filmu pasirodymu, kurį pristato kaip sukurtą pagal tikrus įvykius, darosi baisu, nes tokie nuvalkioti ir visiškai banalūs bandymai privilioti žiūrovą į kino ekranus parodo tikrą kino kūrėjų žvilgsnį į savo gerbėjus. Per paskutinius keletą metų pasirodė tiek daug niekam tikusių šio žanro juostų, kad tenka melsti, jog filmų režisieriai ir scenaristai galiausiai susiprotėtų ir sugebėtų mus džiuginti tokiais darbais, kaip neseniai kinuose pasirodęs siaubo trileris „Okulus“.
Filmo pasakojimo maniera pradžioje primena eilinius senamadiškus siaubo trilerius, kuriais kadaise bandyta psichologiškai paveikti žiūrovą, tačiau įsivažiavus veiksmui visas šis šarmas dingsta ir galime stebėti kituose žanro darbuose besikartojantį nuobodų ir visiškai nebaisų veiksmą. Jis taip blankiai atspindi pačią filmo mintį, jog galiausiai nori užmerkti akis ir užmigti. Iš tiesų, pramiegojęs pusę filmo žmogus nieko neprarastų, nes tai nėra išskirtinis pasakojimas, turintis ką nors unikalaus. Tai filmas, kuriame tiesiog susijungia eilinis požiūris į vaiduoklius arba, kitaip tariant, poltergeistą. Bent jau šiuo klausimu galima buvo šiek tiek labiau pasistengti, kad žiūrovai bent kažką pozityvaus galėtų išsinešti po peržiūros kine. Kalbant apie poltergeistą, geriau atrasti savo videotekoje senesnį, 1982 metų kultinį žanro atstovą ir dar kartą pajusti tikrą siaubą. Juokinga, kai siaubo filmas, kuriame tikrai turėtų būti baisu ir kraupu, tuo pačiu momentu persikūnija į neblogą pašaipą. Jei kūrėjai bandė pasišaipyti iš žiūrovų, tai jiems puikiai pavyko, nes scenarijus tiesiog vertas parodijos statuso.
Juostos veikėjai labai neišvystyti, jų personažų gilumas kažkur dingsta, neleidžiama susipažinti su kiekvieno iš jų pasaulėžiūra ir tik vienintelis profesorius Džosepas priverčia stebėti šį neįdomų farsą. Būtent jis tampa filmo varikliu, bet iki tam tikro momento. Įpusėjus filmui jo beveik nėra, viskas, kas buvo žinoma apie jį pamirštama, nes pats veikėjas tampa tik eiliniu „vaiduoklio“ taikiniu. Norėjosi, kad scenaristas intelektualiai pateiktų šį personažą, bet gavosi taip, kad viskas priminė tam tikrus klišinius siaubo žanro herojus. Taip net neprasidėjus ir pasibaigia pažintis su juostos veikėjais. Nesvarbu, kad tokiuose projektuose pagrindiniu varikliu turi būti išgąstis ir gerai papasakota siužetinė linija su įdomiais veikėjais, kurie peržiūros metu taps mums artimi ir dėl kurių likimo bus galima jaudintis.
Daugiau kaip ir nėra ką pasakyti apie šį nesusipratimą, kuris tampa vienu blogiausiu pastarųjų metų siaubo filmų, stodamas greta „Šėtono belaukiant“. Nesmagus, nebaisus, nuobodus ir tragiškai banalus filmas, kuriame siužetinės linijos eiga pavirsta į liūdną komediją. Tikėkimės, kad ateityje neteks vėl susidurti su tokiais prastais žanro filmais.
Techninė juostos pusė
Garso takelis ir jo skambesys vienintelis šviesus filmo momentas. Neblogos muzikinės kompozicijos ir visai pakenčiamas garso montažas, kuris keliose vietose akimirkai privertė pajusti baimę, bet daugiau filmas vystomas kaip eilinė nieko neišsiskirianti drama.
Operatoriaus darbas tragiškas, sunkiai apčiuopiamos svarbiausios filmo vietos, nevaizdingai ir tiesiog kraupiai pavaizduotos „siaubo“ turinčios scenos, kuriomis buvo galima pagerinti bendrą filmo vaizdą. Gaila, tačiau neišvaizdus kameros darbas kūrėjams privirė nemažai košės. Jie bent jau vizualiai galėjo nudžiuginti scenarijumi nusivylusį žiūrovą.
Filmo montažas, kaip ir operatoriaus darbas, vienas klaikesnių ir sunkiai suderintų techninės pusės dalyvių. Daugelis scenų atrodo taip chaotiškai, jog tai pakenkia bendrai siužetinei linijai, nes neįmanoma įsijausti į rodomą pasakojimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Antru po garso takelio šviesiu momentu tampa talentingasis britų kino ir teatro aktorius Jaredas Harrisas, kurį visi puikiai prisimename iš antrojo „Šerloko Holmso“ filmo. Jame aktorius atliko Moriarčio vaidmenį. Aktorius ir čia pademonstravo gerus aktorinius sugebėjimus, todėl bent jau dėl vaidybos buvo galima būti ramiems. Tačiau tai, kad jis sutiko pasirodyti šioje juostoje nėra pernelyg gerai, nes akivaizdu, kad tokiuose filmuose jo talentas niekada nebus tinkamai atskleistas.
Kiti aktoriai, kurie turėjo garbės pasirodyti šalia Jaredo, neparodė visiškai nieko. Buvo galima matyti tik klaikią vaidybą, kuri dar labiau sužlugdė filmą.
Verdiktas
„Nebylios dvasios“ – tai pagal „tikrus įvykius“ sukurtas, visiškai nebaisus, nuobodus ir nuvalkiotas siaubo žanro atstovas, kurį bežiūrint galima tik stebėtis, ką jame pamiršo aktorius Jaredas Harrisas.
